„Žinią apie kolegos žūtį sužinojau būdamas darbe, sėdėdamas prie rašomojo stalo. Kai vienas iš karių man pranešė apie tragediją, buvo sunku tuo patikėti ir suvokti, kas įvyko. Tą dieną dirbti jau nebegalėjau – tik mąsčiau apie tai, kas nutiko“, - lrytas.lt sakė Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro karo inžinerijos kursų vyresnysis ekspertas Vaidotas Mockevičius.
Daugelį metų išminuotoju dirbusio, o dabar kitus karius šio amato mokančio V. Mockevičiaus patirtis – didžiulė. Kariškis dalyvavo dvejose misijoje Afganistane, vadovavo ne vienai išminavimo operacijai ir Lietuvoje.
Žuvęs vyresnysis seržantas L. Blėdis – buvęs V. Mockevičiaus pavaldinys.
Lrytas.lt su kapitonu V. Mockevičiumi kalbėjosi ne tik apie tragediją Vilniuje, tačiau ir apie išminuotojų kasdienybę, patirtį Afganistane, darbo specifiką, nuolatinį pavojų ir baimės jausmą.
Svarbiausia – piniginis priedas?
- Kalbėti apie šią tragediją, žinoma, sunku?
- Taip. Visų pirma, žuvęs karys – ne tik buvęs mano pavaldinys, tačiau ir kolega. Tarsi matau šį žmogų, ir sunku suvokti, kad daugiau jo jau nesutiksiu, nepaspausiu rankos.
- Ar jūs patys bandote suprasti, kas įvyko ir kodėl?
- Negaliu to daryti nebūdamas įvykio vietoje, nežinodamas visų aplinkybių, nematydamas tos vietos. Kai dirbdami savo tiesioginį darbą neutralizuojame sprogmenį, įvykio vietą apžiūrime ir įvertiname. Tik po to galima vertinti tai, kas buvo, kas įvyko. Todėl kalbėti apie šią tragediją nežinodamas detalių tiesiog negaliu.
- Tai – pirmoji tokia tragedija Lietuvos kariuomenės istorijoje.
- Duok Dieve, kad ji būtų paskutinė.
- Tačiau jūs patys, naikindami sprogmenis, apžiūrinėdami juos suvokiate savo darbo pavojų ir riziką?
- Aš manau, kad tik mes – išminuotojai - tą ir suprantame. Tiek visuomenė, tiek kai kurie mūsų kolegos nesuvokia, kad išminuotojo darbas yra rizikingas ir pavojingas. Pavojų taip pat suvokia ir mūsų artimieji.
Tuo tarpu tie, kurie neįvertina šio darbo rizikos galbūt galvoja, kad pagrindinis išminuotojo „reikalas“ – už šį darbą gaunamas papildomas piniginis priedas. Tačiau retas pagalvoja, kokią naudą šaliai duoda išminuotojų darbas.
- Kokią?
- Lietuvoje kasmet yra sunaikinama šimtai sprogmenų. Vienas iš svarbiausių dalykų – išgelbėjamos civilių žmonių gyvybės, o šalyje mažėja sprogmenų. Ta nauda – ir ekonominė. Jei valstybei tektų samdyti ir ieškoti išminuotojų, finansine prasme tai atsieitų labai daug. Tačiau visą šį darbą atlieka Lietuvos kariuomenės išminuotojai, kurie kone kasdien rizikuoja savo gyvybe.
Lietuva – kaip minų laukas
- Lietuvoje jau daugelį metų vyksta išminavimo darbai, o pavasarį, prasidėjus žemės darbams, tokių pranešimų padaugėja. Atrodytų, kad mūsų šalis – savotiškas minų laukas?
- Nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, taip pat pasitraukiant sovietų kariuomenei, Lietuvoje liko išties daug sprogmenų. Pasitaikė atvejų, kuomet vos per mėnesį teko sunaikinti net 800 sprogmenų. Žvelgiant į statistiką, dabar jų randama mažiau nei prieš kelerius metus. Tačiau kada Lietuva bus visai švari – sunku pasakyti. Kaip ir tai, kiek iš tiesų sprogmenų Lietuvoje gali būti likę. Manau, kad būsiu jau senukas, o išminuotojai dar dirbs tą patį darbą.
- Ar Lietuvoje randamus sprogmenis galima vadinti tradiciniais?
- Iš dalies - taip. Tai, kas po karų likę Lietuvoje, mums yra žinoma ir pažįstama. Lietuvoje, skirtingai nei Afganistane, nėra aptinkama improvizuotų, savadarbių sprogmenų.
- Seni, ilgus metus po žeme gulintys karo laiko sprogmenys pavojingi?
- Išorė apgaulinga. Sprogmuo yra ne tai, ką mes matome paviršiuje – seną apdūlėjusį daiktą, o tai, kas yra jo viduje. Žinoma, kad tokie sprogmenys pavojingi. Visų pirma tai yra daiktas, skirtas sprogdinti, naikinti. Kodėl jis nesprogo savu laiku, o tiek laiko gulėjo po žeme? Kas žino. Bet kartais tokį sprogmenį užtenka tik pakelti ir gali įvykti tragedija.
- Dažnai tokius sprogmenis randa gyventojai. Jūsų nuomone, ar žmonės jų bijo?
- Manyčiau, kad ne. Tačiau be reikalo. Tai – realus pavojus, o žmonės neįvertina tos rizikos.
Puodas gali būti sprogmuo
- Du kartus buvote išvykęs į Afganistaną, kur taip pat teko naikinti sprogmenis. Kokie jie Afganistane?
- Tikrai ne tokie, kaip Lietuvoje. Jeigu čia mums sprogmenys yra žinomi, ten – ne. Afganistane yra improvizuoti sprogmenys, kurie gali būti palikti tiesiog pakelėse. Stebiuosi, kad šalyje, kuri pagal savo išsivystymo lygį, regis, primena XIX amžių, pagaminami tokio sudėtingumo sprogmenys.
Neutralizavus tokį sprogmenį, jį apžiūrime. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kai kurios jo detalės pagamintos pramoniniu būdu ir tik atidžiau įsižiūrėjus supranti, kad tai – profesionalus rankų darbas.
Afganistane tokių sprogmenų išorei naudojami patys įvairiausi dalykai – aliejaus talpos, greitpuodis, skirtas maisto gamybai. Į šias talpas gamintojai deda ne tik standartinę sprogstamąją medžiagą, tačiau ir dviračio ar motociklo dalis, veidrodžius. Visa tai tam, kas susidarytų skeveldros.
- Vadinasi, jei važiuoji automobiliu ir pakelėje matai gulinčią, tarkim, neva išmestą aliejaus talpą, yra pavojus, kad tai gali būti sprogmuo?
- Taip. Afganistano pakelėse viskas, kas nėra natūralu, gali būti sprogmenys.
- Afganistane lietuvių išminuotojų darbas kur kas pavojingesnis nei Lietuvoje?
- Žinoma. Jei čia naikinti sprogmens mes važiuojame vienu automobiliu, ten mus lydi ginkluota apsauga. Pavojai – ne tik iš šalies. Sakykim, karius gali ne tik apšaudyti, tačiau po vieno sprogimo nugriaudėti kitas.
Priežastis gana paprasta. Tie, kurie turi tikslą nužudyti kuo daugiau žmonių, antrą sprogmenį gali paruošti ir tam, kad jis sprogtų tada, kai į įvykio vietą suvažiuos kuo daugiau žmonių – karių, pareigūnų. Be to, jei dirbdami Lietuvoje mes turime daugiau laiko priimti sprendimus ir sprogmenį sunaikinti, Afganistane saugumo sumetimais viską daryti reikia kuo greičiau.
- Kam skirti pakelės sprogmenys, koks jų taikinys? NATO pajėgos?
- Nebūtinai. Tai gali būti ir pačių grupuočių tarpusavio santykiai.
Į žvalgybą siunčia robotą
- Visi esame matę kino filmų, kuomet išminuotojams tenka priimti sprendimus, kokį laidą – žalią ar raudoną – nupjauti. O realybėje?
- Kino filmuose viskas kitaip. Būdami Afganistane žvalgybą kaip galima dažniau stengiamės atlikti nuotoliniu būdu. Sakykim, siųsdami robotą. Kartais būna, kad dėl grumstų robotas negali pasiekti sprogmens, arba jis įkrenta į duobę. Tada žvalgybą tenka atlikti ir sprendimus priimti patiems einant prie sprogmens. Sau kelią visuomet tikrinamės minų ieškikliais. Saugumas šioje šalyje – labai svarbus.
- Grįžus iš Afganistano Lietuva atrodo kaip nekaltas gėlių darželis?
- Nemanau. Tik sprogmenys čia kitokie. Be to, kad tai – ne toks jau nekaltas darželis, parodė ir tragedija Vilniuje.
Jei nebijai – keisk darbą
- Kiek laiko mokosi žmogus, kol jis gali savarankiškai dirbti išminuotojo darbą?
- Visų pirma, jis mokosi nuolatos, kasmet yra atnaujinamos žinios. O kol karys gali vadovauti išminuotojų būriui, jis mokosi maždaug penkerius metus.
- Kokios savybės reikalingos išminuotojui?
- Manyčiau, tai turi būti ramus žmogus, galintis ir sugebantis įvertinti situaciją. Jis turi sugebėti sprendimus priimti gana greitai. Taip pat – turėti humoro jausmą ir mokėti dirbti komandoje. Išminuotojais gali dirbti visi. Tik vieni – vieną vienintelį kartą.
- Jūs esate uniformuoti vyrai, kariai, ir dar – išminuotojai. Bet jūs – ir žmonės. Ar bijote?
- Baimė yra ir ji turi būti. Jei nėra baimės, turi keisti darbą. Dingus baimei, dingsta ir profesionalumas. Ji – nuolatinė palydovė. Baimė yra mūsų Fortūna. Ji – sėkmės ženklas. Jei nebijai, vadinasi, darai bet ką. Ir yra tikimybė, kad tai darai galbūt paskutinį kartą savo gyvenime.
Tragedija - dėl neatsargumo?
Balandžio 18 d. po pietų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalione, viename iš kabinetų sprogus kol kas nenustatytam sprogmeniui žuvo vyresnysis seržantas 36 metų L. Blėdis.
Dar vienas karys buvo sužeistas.
Tyrimą pradėję pareigūnai linkę manyti, jog kario žūtis buvo nelaimingas atsitikimas, neatsargiai elgiantis su sprogmenimis.
Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas pulkininkas Vilmantas Tamošaitis teigė, jog pastate, kuriame nugriaudėjo sprogimas, tuo metu buvo keturi kariai. Du buvo kitame kabinete, todėl per sprogimą nenukentėjo.
Kas sprogo bataliono patalpose,dar nežinia. „Sprogmenų, kurie naudojami išminavimo darbams, toje patalpoje nebuvo. Tuo metu jokių pratybų nevyko”, – po įvykio žurnalistams sakė V.Tamošaitis.
Štabo viršininko teigimu, kariai tuo metu turėjo teisę būti toje patalpoje, bet jokie sprogmenys joje nebuvo saugomi.
Po nelaimės sprogimo suniokotą patalpą apžiūrėjo prokurorai ir policijos ekspertai. Jie aiškinsis, koks sprogmuo pražudė išminuotoją, kodėl ir kaip jis atsirado kabinete.
Ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio pradėjo prokuratūra ir Karo policija.