Briuselyje ruoštasi artėjančiam NATO viršūnių susitikimui Čikagoje pasirengti. Interviu portalui lrytas.lt R. Juknevičienė teigė, kad Lietuva Šiaurės Atlanto gynybos sistemoje atrodo neblogai: kuriama profesionali, gerai ginkluota kariuomenė, parengtas mobilizacinis planas karo atveju sutelkti gynybos reikmėms ne tik valstybinio, bet ir privataus sektoriaus resursus.
– Jums viešint Briuselyje, trečiadienį įvyko skaudi nelaimė didžiojo kunigaikščio Gedimino bataliono štabe. Sprogo mina, žuvo išminuotojas Laimonas Blėdis, kitas karys sužeistas. Gal jau žinoma, kaip sprogmuo pateko į kabinetą, kur jo neturėjo būti ir kitos įvykio aplinkybės?
– Kol kas daugiau informacijos, nei viešai pateikė kariuomenės atstovai, neturiu. Vyksta tyrimas. Apie jo rezultatus bus pranešta. Penktadienį aplankiau kario artimuosius, nunešiau vainiką. Labai skaudus įvykis. Ypač graudu matyti prie karsto žuvusiojo 8 metų sūnų. Bet jis sakė, kad užaugęs nori būti generolu...
– Kokie svarbūs Lietuvai ir Baltijos regionui klausimai buvo svarstomi NATO šalių užsienio reikalų ir gynybos ministrų pasitarime?
– Visi tokie pasitarimai yra svarbūs Lietuvai, kuri įtraukta į pasaulinį gynybos ir saugumo problemų sprendimo ratą. Buvo svarstoma deklaracija, kuri bus paskelbta Čikagoje, skelbianti apie NATO strateginius prioritetus. Tai, kad NATO turi būti stiprus, yra ir mūsų interesas. Mums ypač svarbūs oro ir žemės stebėjimo, priešraketinės gynybos projektai, kurių dalyviai mes esame. Libijos operacija parodė, kad be stebėjimo pajėgumų kitoms pajėgoms, tarkime, naikintuvams sunku atlikti savo uždavinius. Priešraketinės gynybos projektas labai konkrečiai susijęs su Lietuva, Baltijos regionu.
Taigi mums svarbu, kad Europa būtų apsaugota nuo tolimojo ir vidutinio nuotolio raketų, kurios gali būti paleistos iš Irano, Šiaurės Korėjos ir dar nežinia iš kurių regionų ateityje gali kilti grėsmė. Lietuva yra paribio zona, kurioje ryškūs Rusijos interesai, ji nori turėti bendrą su NATO priešraketinės gynybos struktūrą, siūlo suskirstyti Europą juostomis, įtakos zonomis. Taigi, Lietuva privalo labai atidžiai stebėti priešraketinės gynybos raidą.
– Ar tikrai NATO stotų ginti Lietuvos, kitų Baltijos šalių, iškilus realiai agresijos grėsmei? Žmonių atmintyje dar gyvi 1940-ieji, kai Vakarų demokratijos mus paaukojo Sovietų imperijai?
– Užtikrinu, kad padėtis dabar iš esmės kitokia. NATO sutartis nedviprasmiškai įpareigoja ginti savo nares nuo užpuolikų. Bet svarbu įsidėmėti, kad NATO neturi atskiros, viršvalstybinės kariuomenės, tai yra sąjunginių valstybių kariuomenės. Todėl kiekvienos Aljanso narės, taigi ir Lietuvos reikalas sukurti stiprias, gynybai pasirengusias ginkluotąsias pajėgas.
– Ar esame pasirengę karui, jeigu mus užpultų?
– Anksčiau pas mus vyravo ydingas požiūris, kad NATO mus apgins, todėl į mūsų gynybinį pajėgumą neverta kreipti daug dėmesio. Nebuvo net operacinių planų. Dabar yra kitaip, turime aiškius gynybinius prioritetus, vienas jų yra sukurti stiprias sausumos pajėgas. Žinoma, mums nereikia vystyti visų kariuomenės rūšių. Nereikia didelės naikintuvų eskadrilės, bet būti stiprinti priešlėktuvinę, priešraketinę ir prieštankinę gynybą.
Svarbu, kad esame parengę mobilizacijos planą, pagal kurį gynybos reikmėms būtų sutelkti visi ekonominiai, energetiniai resursai. Ne tik valstybinio, bet ir privataus sektoriaus. Praėjusiais metais priimtas įstatymas net numato, kaip, kokiomis sąlygomis iš savininkų būtų paimta technika, kaip už ją kompensuojama. Karas juk nekyla staiga, jo priežastys bręsta ilgą laiką, todėl ir yra galimybė pasirengti gynybai, užkirsti jam kelią.
Saugumui užtikrinti neužtenka tik iki dantų apginkluotos kariuomenės. Energetinė nepriklausomybė taip pat yra gynybos, saugumo komponentas. Štai todėl suskystintų dujų terminalas, atominė elektrinė ir elektros tinklai į Vakarus yra ne tik ekonominis interesas.
– Kai kalbama apie grėsmes Lietuvai, dažniausiai turima omenyje Rusija. Bet jūs ir pati minėjote, kad grėsmių gali kilti iš įvairių regionų, netikėtai. Ar esame pasirengę atremti, tarkime, kokios nors islamo fundamentalistų valdomos šalies (ar grupuotės) agresiją?
– NATO yra parengusi įvairių grėsmių scenarijus. Teoriškai numatyti net tokie, kurie visuomenei gali pasirodyti neįtikėtini, utopiniai.
– Kokios svarbiausios mintys Briuselyje buvo išsakytos apie NATO branduolinės politikos, atominio ginklo Europoje ateitį? Gal ir Lietuva sukurs savo povandeninį atominį jūrų laivyną?
– Apie Lietuvos atominį laivyną tikrai nekalbama, nemanau, kad kada nors iškils tokia būtinybė. Pažiūrėkime, kokioje geografinėje padėtyje yra mūsų uostas. Į pietus nuo Klaipėdos – ne NATO valstybės uostas.
– Bet teoriškai: ar gali Lietuvoje būti dislokuotas branduolinis NATO ginklas?
– Tai turėtų būti pačios Lietuvos sprendimas. Tikiuosi, jo nereikės. Lietuvos pozicija dėl branduolinės ginkluotės Europoje ateities labai aiški: manome, kad negali būti jokios kalbos apie vienpusišką NATO branduolinį nusiginklavimą, kai kitos valstybės, ypač Rusija neatsisako masinio naikinimo ginklų.
– Pabrėžiama būtinybė pasidalinti atsakomybę tarp JAV ir Europos NATO šalių. Ar tai reiškia, kad ES šalys turėtų imtis didesnės atsakomybės taikos palaikymo karinėse misijose, kur iki šiol vyraudavo JAV iniciatyva ir atsakomybė?
– Nuo maždaug 2000-ųjų nebuvo turbūt nė vieno Aljanso valstybių vadovų susitikimo, kurio metu nebūtų kalbama apie atotrūkį tarp JAV ir Europos, ypač finansų srityje. Finansinis JAV ir Europos indėlis į kolektyvinį saugumą pasiskirstė labai neproporcingai. JAV indėlis sudaro 75 proc. viso NATO biudžeto. Europos ir JAV pajėgumų atotrūkis yra didžiausias NATO rūpestis.
Žiniasklaidoje pasigirsta balsų, esą Amerikai NATO nebesvarbi. Aš taip nemanau, vargu ar Amerika išsiverstų be gynybinės sąjungos su Europa. Juk viena iš pagrindinių NATO susikūrimo 1949 metais idėjų buvo įtraukti JAV į Europos geopolitinį kontekstą, kaip stabilizuojantį veiksnį. NATO valstybių vadovų susitikimas rengiamas kaip tik Amerikoje, Čikagoje. Tai irgi žinia pasauliui, kad Aljansas JAV yra gyvybiškai reikalingas.
– Panašu, kad ryškėja atotrūkis ir požiūriuose į galimas grėsmes iš Rusijos. Vakarų šalių vadovai atrodo linkę patikėti taikiais Maskvos pažadais ir nemano, kad šioje šalyje atgimsta imperinės ambicijos, kurių taip baiminasi Baltijos šalys, buvusios socialistinio „lagerio“ valstybės? Prancūzija, pavyzdžiui, pardavė Rusijai karo laivą.
Deja, Rusijoje vis garsiau kalbama apie siekius atkurti SSRS erdvę naujomis formomis. Ši šalis iš ją supančių Europos valstybių nori sukurti savo įtakoje esančią „pilkąją zoną“. Rusija daug investuoja į propagandos sklaidą, kuri pasiekia ir mus, ir Vakarų Europos regioną, paveikia visuomenės, politikų požiūrius. Tačiau NATO tikrai neatmeta galimos, iš Rytų kylančios grėsmės Lietuvai, Baltijos šalims.
Reikia rimtai įvertinti prieš Lietuvą, kitas Baltijos šalis nukreiptą informacinį, kibernetinį karą, energetinį šantažą. Tai dabar aktualiausios grėsmės.
– Nuolat mažėja gynybai skirta BVP dalis. Tam pritaria ir dalis visuomenės, įsitikinusi, kadLietuvai per sunki karinių išlaidų našta, stiprios kariuomenės, o mums nėra su kuo kariauti.
– Gaila, kad didelė dalis Lietuvos žmonių įsitikinusi, jog didžiausią valstybės biudžeto dalį praryja gynyba. Iš tiesų didžiausios yra išlaidos socialinėms reikmėms, gynybai skirtos išlaidos kasmet mažėjo. Ir ne tik Lietuvoje. Tai irgi yra NATO rūpestis, nes sumenkę gynybos biudžetai jau pasiekė pavojingą ribą.