Dar anglų švietėjas Johnas Locke'as suvokė, kad žmonės – egoistiški padarai ir iš prigimties yra linkę kovoti visi prieš visus, kiekvienas gindamas savo interesus. Suprasdami, kaip tai pražūtinga, žmonės tarpusavyje susitaria laikyti vieni kitus lygiais ir nepažeisti vienas kito prigimtinių teisių – teisių į laisvę, gyvybę bei nuosavybę.
Iš principo tai reiškia susitarimą nekelti savo interesų aukščiau kitų ir toleruoti kitų interesus – tai yra, netrukdyti kitiems rūpintis savais interesais, kol tai netrukdo kitiems žmonėms. Jeigu pradeda trukdyti – tuomet metas įsikišti tvarką visuomenėje prižiūrinčioms institucijoms. Bet, šiukštu, nevalia tvarkos įvedinėti patiems.
Kaip pastebėjo a.a. profesorius Romanas Plečkaitis, tolerantišku asmuo gali būti laikomas ne tada, kai neprieštarauja dalykams, kurie jam patinka ar bent jau netrukdo, ar kuriems jis yra abejingas. Tolerantiškas yra tik tas, kuris neprieštarauja, kad egzistuotų dalykai, kurie jam pačiam yra nepriimtini ar netgi šiek tiek besikertantys su jo interesais, ir kai tam neprieštarauja ne iš baimės, o pripažindamas, kad kiti žmonės turi teisę tai daryti. Pavyzdžiui, žmogus yra tolerantiškas, jeigu neapšaukia žaidimų aikštelėje šūkaujančių vaikų, nors jų keliamas triukšmas trukdo jam skaityti, bet ne bijodamas konfliktuoti su jų tėvais, o suvokdamas, kad dienos metu vaikai turi teisę žaisti tam specialiai įrengtoje vietoje ir reikšti emocijas.
Vadovaujantis tuo pačiu principu, tolerantišku bus laikomas ne žmogus, kuriam yra gražūs juodaodžiai, ar kuris žavisi islamu, o tas, kuriam juodaodžiai nepatrauklūs, ar tas, kuriam islamo principai nepriimtini, tačiau protu suvokiantis, kad tie žmonės turi lygiai tokias pat teises, kaip ir jis, ir savo veiksmais niekaip nebandantis trukdyti jų interesams ar žeminti.
Vakarietiška visuomenė toleranciją didžiuodamasi priskiria prie pagrindinių savo vertybių ir iš visų jėgų stengiasi ją įtvirtinti įstatymais, aktais, nuostatais, reglamentais, rekomendacijomis bei aibe kitų privalomo ir pusiau privalomo pobūdžio normų.
Būti tolerantiškam šiandien vakariečiui privaloma. Už netoleranciją netgi baudžiama. Turtingos ir sėkmingos šalys, tokios, kaip Didžioji Britanija ar Skandinavijos šalys, ypač jautriai reaguoja į bet kokias galimos netolerancijos apraiškas.
Vaikelis Didžiosios Britanijos mokykloje smalsaudamas paklausė draugo, ar jo odos spalva ruda todėl, kad jis iš Afrikos? Rasistas! Motina priversta ieškoti pradinukui kitos mokymo įstaigos, ne tokios prestižinės, todėl atlaidžiau žvelgiančios į rasizmo apraiškas. Švedijos kultūros ministrė meno renginyje atpjovė gabalą juodo torto, menininkų sukurto specialiai siekiant provokuoti ir taip atkreipti dėmesį į opią afrikiečių problemą? Rasistė! Koks dar menas? Atsistatydinti!
Taip saldžiai užsiliūliavusi savo moraliniu teisumu, matyt, tebejausdama kaltę dėl praeityje likusiai pasaulio daliai padarytų skriaudų, vakarietiška visuomenė nejunta, kaip spaudžia į kampą pati save. Prižiūrėdama savus, kad jie būtų tolerantiški, pro pirštus žiūri į jiems patiems daromą neteisybę. Ar galima pateisinti motiną, kuri smėlio dėžėje aiškina savo sūnui, kad nevalia muštis, bet bejėgiškai skėsčioja rankomis, kai visai kitaip auklėtas vaikigalis uždrožia jam per galvą su kastuvėliu?
Ji sutrikusi mandagiai šypsosi. Tas kitas vaikas nekaltas. Jis kitaip auklėtas. Jo tėvai neturtingi. Jis pilnas agresijos, nes pats tikriausiai yra nuolat skriaudžiamas. Jį reikia užjausti ir galbūt pabandyti padėti išmokti gražaus elgesio. Bet korektiškai, diplomatiškai, šiukštu, neužgaunant jo ir jo tėvų jausmų, kad tik jie nepasijustų prastesni, kažko nemokantys, nesugebantys.
Visa bėda, kad to kito vaiko tėvams visiškai nusispjauti. Jų šeimos vertybių sąraše tolerancijos nėra. Tačiau jie puikiai žino šį žodį ir žino, kada jį reikia vartoti. Tolerancijos jie reikalauja ne iš savęs, o iš kitų. Nes pati tolerantiškųjų visuomenė juos taip išlepino. Sau ant galvos.
Kai girtų musulmonių gauja Didžiojoje Britanijoje sumušė baltaodę merginą, teisėjas joms buvo atlaidus. Nors girtos moterys mušdamos merginą vadino balta kale, jų nusikaltimas nebuvo pripažintas rasistiniu. Ir alkoholio vartojimas pasitarnavo ne kaip sunkinanti, o kaip lengvinanti aplinkybė. Mat pagal musulmonų įstatymus alkoholis draudžiamas, todėl vargšelės buvo nepratusios gerti ir netyčia padaugino...
Ar tie, kurių kultūros ir papročių specifiką šitaip stengiasi suprasti tolerantiškoji Europa, įdeda bent šiokių tokių pastangų, kad suprastų tos kultūros, į kurią jie ar jų tėvai atvažiavo ir kurioje surado užuovėją nuo savo kraštus draskančių negandų, specifiką?
Ko gero, ne. Jeigu taip būtų, tuomet berniuko, kurio odos spalva pasidomėjo klasės draugas, motina būtų įstengusi suprasti, jog tai buvo tik vaikiškas smalsumas. Ir Švedijos kultūros ministrę koneveikianti juodaodžių organizacija būtų įstengusi suprasti, kad Vakaruose menas gali atlikti ir provokacinę funkciją, šokiruoti ir nebūti malonus akiai. Ir kad tolerancija tokiam menui yra tos pačios atviros visiems įmanomiems kitoniškumams tolerancijos, kuri leidžia jiems patiems saugiai ir patogiai gyventi vakarietiškoje šalyje, dalis.
Jiems neapsimoka stengtis viso to suprasti, nes būti netolerantiškam tolerantiškoje visuomenėje – labai patogu. Visuomet gali pareikalauti, kad jie toleruotų tavo netoleranciją. Nes tavo netolerancija yra tavo teisė, tavo tikėjimo, minties ir žodžio laisvė, kurią kiti privalo gerbti ir su ja skaitytis. Kaip velnias kryžiaus bijodami būti apkaltinti netolerancija, moralieji europiečiai lieka bejėgiškai skėsčioti rankomis, kaip mandagi nuskriausto vaiko motina prie smėlio dėžės, ir toliau pataikauja įžūliems jais besinaudojantiems cinikams.
Bet ar tikrai visuomenė, taip priekabiai reikalaujanti iš savęs tolerancijos, per tai tampa tolerantiškesnė? Ar vaiko, paklaususio apie kito vaiko odos spalvą, paskelbimas rasistu ir pašalinimas iš mokyklos ugdo jo galvoje gilesnę toleranciją kitokiam požiūriui, kitokioms vertybėms, kitokiai kultūrai? Kažkodėl manau kaip tik priešingai - kad tas vaikas turi daug šansų užaugęs tapti tikru rasistu. O galbūt ne tik jis, bet ir jo klasės, mokyklos draugai bei aibė kitų jaunų žmonių, kuriuos giliai papiktino ši istorija, parodanti bjauria grimasa iškreiptą tolerancijos veidą.
Argi ne paradoksas, kad A. Breivikas atsirado būtent Norvegijoje – šalyje, kuri, regis, stengiasi būti ypač svetinga visiems atvykėliams, kur vaikams nuo lopšio dienų diegiamas pakantumas visiems, kas yra „kitokie“?