Paveldėta iš šimtmečių gyvenimo priespaudos sąlygomis, Lietuvą tebekausto baimė. Todėl jei ne sąmonėje, tai daugumos žmonių pasąmonėje prezidentė labai klaidingai yra laikoma šalies valdove, kuri viską gali ir kuriai viskas leidžiama. Deja, atrodo kad ir iš pačios prezidentės pasąmonės tos visagalybės idėjos nepajėgė ištrinti net ir kursai Džordžtauno universitete JAV sostinėje. O gal tiesiog truko dėmesio ar anglų kalbos subtilybių suvokimo?
Labai, tikrai labai akivaizdu, kad daugelis Lietuvos ministrų, prokurorų, teisėjų, net ir Seimo narių, bijo prezidentės tarsi ji būtų ne demokratinės valstybės vadovė, o Saddamas Husseinas, Irano Ajatola, Saudo Arabijos karalius, ar Lietuvos TSR kompartijos pirmoji sekretorė. O tai – labai nesveika, nenormali padėtis, kurią būtina keisti. Jeigu norime būti civilizuotų demokratinių valstybių bendruomenėje.
Kadangi pats neturiu planų pretenduoti į kurios nors Lietuvos respublikos ministerijos ministrus ar valytojus, be to, gyvenu šalyje, kurioje manęs niekas jau 30 metų negąsdina ir man negrasina, keletas kritikos žodžių prezidentei ir kitiems.
Kai prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, kad „prievarta pries mergaitę Garliavoje nebus toleruojama“, ji labai akivaizdžiai pradėjo (bet nebaigė) kištis į tai kas visose civilizuotose demokratinėse valstybėse yra nepriklausomų nuo kitų valdžios atšakų teismų kompetencija. Nors tikrai protingiausia būtų buvę patylėti, bet jei jau žmogus pradėjo, tegu ir užbaigia savo mintį: kokia prievarta bus netoleruojama ir kaip tas netoleravimas pasireikš?
Blankių, nebaigtų minčių nuotrupos, pareikštos valstybės vadovų, palieka atviras duris įvairiausioms tų nuotrupų interpretacijoms. Užuot įnešusios aiškumo, sudaro sąmyšio ir chaoso atmosferą. Kaip prezidentė suvokia prievartą prieš vaiką? Kokia prievarta nebus toleruojama? Ar vaiko išbarimas už neklausymą bus laikomas prievarta? Ar paėmimas ir vedimas už rankos, jei vaikas nenori eiti, yra prievarta?
O dabar pažvelkime kokios to prezidentės įspėjimo pasekmės.
Teismo sprendimas dėl L. Stankūnaitės dukters perdavimo motinai tebėra neįvykdytas ir, visų pirma dėka neįtikėtinai nevykusios aukščiausios Lietuvos valdžios laikysenos, vaikas neabejotinai traumuotas. Teisėsaugos sistema galutinai tapo ne tik beveik vieningo visuomenės pasipiktinimo, bet ir pajuokos objektu. Policija laikoma pajėgia vien tik rašyti baudas už greičio viršijimą. Valstybė masiškai, iš visų tribūnų bei komentarų skyrių, ir tikrai pagrįstai vadinama „neteisine” ir „neįgalia”. Įdomu, ar prezidentei malonu vadovauti neteisinei ir neįgaliai valstybei?
JAV valstybės departamentui ir atskiriems įtakingiems politikams emocingiausia ir mažiausiai mąstanti Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės dalis pasiuntė absurdišką skundą ant pačios savęs, prašydama kad Amerika lietuvius išvaduotų iš galingo, viską valdančio pedofilų klano, kuriam jie nežinia kodėl atidavė valdžią be jokio karinio perversmo, visiškos demokratijos sąlygomis.
Aiškiai tebeveikia iš sovietinių laikų išlikusi inercija vis skųstis ir skųstis, vis vaduotis ir vaduotis, nesvarbu nuo ko.
Balandžio 19-ąją Romoje vyko bendras Italijos fašistų partijos „Forza Nuova” („Naujoji Jėga”) ir lietuvių mitingas. Jo tikslas - „gelbėti Garliavos mergaitę nuo Lietuvos pedofilų valdžios”. O tempora, o mores!
O ar neverta paklausti Lietuvos prezidentės?
Ar kovo 23 mergaitės seneliai, ant jos užgriuvę, pavartojo prieš ją prievartą? Ar vaiko motina, mėginusi vaiką išvesti, vartojo prievartą? Ir kur gi ta prezidentės žadėta netolerancija prievartai, kaip ji konkrečiai pasireiškė? Ar gen. prokuroras D. Valys vis tebelaukia švogerinės respublikos telefoninio teisingumo signalo iš prezidentūros? Karališkojo paaiškinimo ką konkrečiai reikia laikyti prievarta?
Tikiuosi, pastebite kaip neatsakingai pareikštos atsakingų asmenų pusiau mintys, pusiau grasinimai, iš dalies nežinia kas, ne tik žaloja nekaltus žmones, šiuo atveju nekaltą mergaitę, bet įneša sumaištį tarp šalies pareigūnų ir visuomenėje.
Jie neišvengiamai žeidžia pačių vadovų, jei ne dabarties, tai tikrai jų ateities reputaciją. Nes istoriją rašo ne liaudies masės, o rašytojai, žurnalistai, istorikai ir politikos analitikai. Todėl didieji populistai nugrimzta į istorijos užkampius ir tampa mažaisiais praeities politikais.
O ilgalaikį tautų dėkingumą ir pagarbą pelno išmintingi, principingi, aukštos moralės vadovai, tikri visuomenės lyderiai. Ar tokių turi Lietuva? Jei taip - kur jie?