Demonstruodamas tariamą gerą valią Baltarusijos valdovas suteikė malonę savo paties į kalėjimą įgrūstam buvusiam konkurentui kovoje dėl prezidento posto A. Sanikavui ir pastarojo bendražygiui D. Bondarenkai.
A. Lukašenka neslepia, kad tai – ne vien valdovo gestas šalies viduje, bet ir ženklas Europos Sąjungai. Esą dabar Minskas jau linkęs siekti kompromisų, kad santykiai su sankcijas jam dėl politinių kalinių pastaruoju metu vis griežtinančiu Briuseliu vėl taptų normalūs.
Baltarusijos vadovas demonstratyviai atidėjo metinio pranešimo pristatymą parlamentui, kad būtų pataisytos su užsienio politika susijusios šio dokumento dalys.
Viešai pranešta, kad A. Lukašenka nurodė švelninti pranešimo toną, nes „yra prieš pernelyg griežtą reagavimą į iškilusias Baltarusijos ir jos partnerių santykių problemas”.
Kaip vertinti staiga pasikeitusią A. Lukašenkos poziciją? Juk Baltarusijos atstovai dar neseniai skelbė, kad net už sankcijas jo šaliai pasisakiusių valstybių ambasadoriai gali būti nelaukiami Minske.
Dabar gi ne tik išlaisvintasis A. Sanikavas pareiškė, kad be ES spaudimo laisvės jis būtų dar nematęs ilgai. Nemažai apžvalgininkų taip pat prabilo, esą šis opozicijos veikėjų išlaisvinimas – geriausias įrodymas, kad sankcijos iš tiesų veikia.
Bet ar iš tiesų taip yra? Tie patys apžvalgininkai pastebi įdomų sutapimą, kad A. Lukašenkos tonas Vakarų atžvilgiu akivaizdžiausiai pasikeitė po balandžio 5 d. įvykusio pokalbio su į prezidento krėslą greitai persėsiančiu Rusijos premjeru V.Putinu.
Jau po šio pokalbio A. Lukašenka netikėtai paskelbė esąs pasirengęs netrukus apsvarstyti kalinamų opozicijos veikėjų malonės prašymus, ir net užsiminė, jog parlamento rinkimų kampanija gali būti surengta „laikantis įsipareigojimų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai”.
Po tokių pareiškimų A. Sanikavo ir D. Bondarenkos paleidimas jau buvo lauktas žingsnis, o politologai ir apžvalgininkai vėl prabilo apie A. Lukašenkos pastangas laviruoti tarp Rusijos ir Europos Sąjungos. Esą pastarojo meto derybos su Maskva nebuvo sėkmingos, todėl Minskas vėl gręžiasi į Briuselį.
„Jie uždaromi į kalėjimą, po to po kurio laiko paleidžiami ir tikimasi labai daug teigiamų vertinimų. Aš galiu tik pasveikinti tokį sprendimą, bet, kiek suprantame, ne visi politiniai kaliniai yra paleisti”, – skeptiško A. Lukašenkos geros valios vertinimo šią savaitę neslėpė Lietuvos premjeras A. Kubilius.
Ir vis dėlto, kad ir kaip būtų, Europos Sąjungai dabar teks vėl iš naujo svarstyti, kaip elgtis Baltarusijos atžvilgiu.
Vilniuje veikiančio Rytų Europos studijų centro ekspertas V.Jurkonis ragina Europos Sąjungą nepamiršti 2008 metų pamokų. Tuomet A. Lukašenka lygiai taip pat paleido politinius kalinius, demonstravo norą suartėti su Vakarais ir net žadėjo leisti opozicijai gauti kelias vietas parlamente.
Tačiau jokių esminių permainų neįvyko. Dar vienas tariamo liberalizavimo šalies viduje ir suartėjimo su Vakarais laikotarpis iš esmės sutapo su 2010 metų prezidento rinkimų kampanija. Tuomet net patys baltarusiai stebėjosi, kad tokios „laisvės” šalyje nebuvo regėję jau ilgus metus.
Kuo visa tai baigėsi, žino daugelis – rinkimų rezultatai buvo akivaizdžiai suklastoti, protestai numalšinti jėga, o kalėjimuose atsidūrė kone visi buvę A. Lukašenkos varžovai per rinkimus.
Todėl ir šį kartą iš A.Lukašenkos tikrai nėra jokio pagrindo tikėtis ko nors kito. Net jeigu bus paleisti visi politiniai kaliniai, net jei prasidės nauja liberalizavimo banga Baltarusijoje ir koks nors šalies suartėjimo su Vakarais procesas, pabaiga vis tiek bus ta pati.
A. Lukašenka paprasčiausiai negali tapti šalies sugrįžimo į demokratijos kelią architektu, nes tai keltų mirtiną grėsmę jo paties valdžiai. O to šis diktatorius tikrai niekuomet neleis.
Visai kas kita – žaisti vis tą patį žaidimą su Vakarais ir Rusija, laviruojant tarp jų taip, kad kuo labiau apsaugotų savo paties valdžią.
Bet ar pasiruošusi šiam A. Lukašenkos žaidimui Europa, net jei visa tai nėra jokia paslaptis?
Mano supratimu, nepasiruošusi nei Lietuva, nei Europos Sąjunga. Nepasiruošusi todėl, kad keliamas iš esmės neįgyvendinamas tikslas – sankcijomis arba investicijų vilionėmis ir bendradarbiavimo pažadais priversti A. Lukašenką jei ne pačiam atvesti Baltarusiją į demokratiją, tai bent jau žaisti pagal ES suprantamas taisykles.
O toks tikslas ar net tokia viltis – ne tik naivūs. Jie lemia ir klaidingą santykių su Baltarusija strategiją arba jos neturėjimą apskritai.
Štai maža, bet iškalbinga detalė – dėl sankcijų Baltarusijai ES, nors ir sunkiai, tačiau susitarė. O dėl vizų režimo supaprastinimo Baltarusijos žmonėms, kuris, kaip daugelis sutaria, prisidėtų prie visuomenės budinimo, jau daugybę metų tik kalbama, bet nieko nepadaryta.
Kokias nors esmines permainas Baltarusijoje gali lemti tik visuomenės pabudimas, kad ir kiek jo tektų laukti. Iš A. Lukašenkos režimo galima tikėtis nebent politinių pinklių ir to paties bei vis taip pat besibaigiančio žaidimo.