Žinomas Didžiosios Britanijos žurnalistas, žurnalo „The Economist” apžvalgininkas Edwardas Lucasas neseniai išleido knygą, kurioje atskleidžiama, kad prie Rusijos šnipo demaskavimo labai prisidėjo ir Lietuvos saugumo pareigūnai.
Apie sėkmingas VSD operacijas, taip pat apie specialiųjų tarnybų situaciją Lietuvoje kalbėjomės su D.Dabašinsku.
– Ar jūs asmeniškai dalyvavote Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (RUŽT) agento, buvusio aukšto Estijos pareigūno Hermano Simmo demaskavimo operacijoje?
– Lietuva, tiksliau, VSD, pradėjo tirti Rusijos žvalgo Sergejaus Jakovlevo veiklą Lietuvoje ir vėliau viena šio tyrimo krypčių nuvedė į Estiją, konkrečiai – prie šios valstybės išdaviko H.Simmo.
Man teko vadovauti VSD pareigūnų grupei, kuri pradėjo ir vykdė šio Rusijos žvalgo veiklos tyrimą. Ši operacija nėra mano asmeninis nuopelnas. Joje dalyvavo grupė VSD pareigūnų.
Visa operacija vyko daugelį metų ir ne vienoje NATO šalių. Tam prireikė ilgo, kruopštaus ir profesionalaus darbo.
– O kaip užčiuopėte RUŽT agento H. Simmo pėdsakus Lietuvoje?
– Atsakysiu vieno Estijos prezidento kanceliarijos atstovo žodžiais, pasakytais apie E.Lucaso knygos „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija dumia akis Vakarams”, kurioje aprašoma H.Simmo išdavystės istorija, autorių: „Mus nuolat stebina pono E.Lucaso informuotumas.”
Taigi iš tiesų E.Lucasas atskleidžia daug tikrų šio Estijos išdaviko demaskavimo detalių.
– Ar S. Jakovlevas, prisidengęs Portugalijos piliečio Antonio Grafo, gyvenančio Madride, duomenimis, nemėgino verbuoti ir Lietuvos piliečių?
– Rusijos žvalgas turėjo nemažai kontaktų Lietuvoje, kurie domino RUŽT ir buvo pasirinkti kaip perspektyvūs verbavimo objektai. Bet visi jie buvo VSD kontroliuojami.
Ši operacija turėjo realias perspektyvas būti užbaigta Lietuvoje.
Tačiau RUŽT agento, aukštas pareigas įvairiose Estijos nacionalinio saugumo struktūrose ėjusio H.Simmo ryšių su S. Jakovlevu nustatymas pakreipė šios operacijos eigą į Estiją.
Mano manymu, H. Simmas buvo vertingiausias S. Jakovlevo agentas, savo veiksmais padaręs daug žalos ne tik Estijos valstybei, bet ir jos partnerėms, visai NATO.
– Ar jums nesusidaro įspūdis, kad Rusijos slaptoji tarnyba išsunkė H.Simmą ir paliko likimo valiai. Jeigu taip, kodėl? Jis jau buvo išsisėmęs ar pridaręs klaidų?
– Negalėčiau sutikti su tokiu vertinimu. Vis dėlto H. Simmas daugelį metų sugebėjo labai efektyviai dirbti Rusijos naudai ir šios šalies žvalgybai gauti ypač vertingos informacijos, ne tik Estijos, bet ir NATO paslapčių.
Pats H. Simmas ir jo šeimininkai iš RUŽT turėjo konkrečių planų dėl tolesnės jo veiklos ir efektyvaus panaudojimo Rusijos interesams.
O kalbant apie klaidas ar neatsargumą, tai tokiame darbe kaip žvalgyba nuo jų niekas neapsaugotas.
Svarbu, ar tarnybos, esančios kitoje barikadų pusėje, sugeba jas pastebėti ir užfiksuoti.
Todėl ir gali susidaryti įspūdis, kad Rusija paliko H. Simmą likimo valiai.
Tačiau nereikia užmiršti, kad H. Simmas nebuvo Rusijos pilietis ar RUŽT karininkas. Jis buvo nors ir išskirtinės svarbos, bet tik užverbuotas agentas.
Nors kartais man atrodo, kad H. Simmas tikėjo tuo, jog jis turi ne agento, o Rusijos žvalgybos karininko statusą. O tai esminis skirtumas. Nes tokiu atveju Rusija būtų visomis priemonėmis bandžiusi išgelbėti H. Simmą – jau po suėmimo ar teismo.
– Ar tokiu atveju jums neatrodo, kad Rusijos žvalgyba jį apgavo?
– Tam tikra prasme – taip. Tiesiog Rusijos žvalgyba pasinaudojo H. Simmo asmeninėmis silpnybėmis.
– Ar Rusijos žvalgybos tarnybų tinklas Baltijos šalyse didelis? Koks tokių tarnybų veiklos Lietuvoje mastas?
– Reikėtų kalbėti ne apie tokio tinklo dydį, o apie jo efektyvumą. H. Simmo atvejis akivaizdžiai parodo, kad Rusija pataikė į dešimtuką.
Tačiau daugelį įvykių Lietuvos viešajame, politiniame ar ekonominiame gyvenime, kuriuos būtų galima įvardyti tam tikru veikimu prieš šalies nacionalinius interesus, nereikėtų priskirti vien prie užsienio specialiųjų tarnybų veiklos ar jų nuopelnų.
Žinoma, šių tarnybų veiklos rezultatus ir šiandien jaučiame, tačiau ne mažiau sumaišties Lietuvoje sukelia, ją palaiko politikų atsakomybės trūkumas – ne siauro partinio, o valstybinio požiūrio ar tiesiog sveiko proto stoka.
Šiuo požiūriu esame nacionalinių politinių interesų suvokimo ir jų įgyvendinimo provincija Europoje.
– Ar, jūsų manymu, teisingos kalbos, jog prie vieno Rusijos slaptųjų tarnybų laimėjimų Lietuvoje galima priskirti ir sudaužytą VSD?
– Manau, atsakiau ir į šį klausimą prieš tai.
Vienareikšmiškai galima sakyti, kad bet koks VSD ar kitų svarbių mūsų valstybės nacionalinio saugumo institucijų silpninimas, nepasitikėjimo jomis skatinimas atitinka Rusijos interesus.
– Kaip vertinate konservatorių patriarchu vadinamo, europarlamentaro Vytauto Landsbergio nuomonę dėl Estijos jums skirto vieno aukščiausių šios šalies apdovanojimų – Marijos žemės Kryžiaus ordino – esą jo nenusipelnėte, esą jį jums kažkas „suorganizavo”?
– Nesiimu vertinti profesoriaus nuomonės, telieka tai jo sąžinės reikalas.
– Kodėl nevykote į Estiją atsiimti ordino? Ar sutiksite jį priimti?
– Šis apdovanojimas man buvo netikėtas. Todėl buvo sunku pakeisti jau turimus planus ordino teikimo dieną.
Juolab kad jo teikimo ceremonija turėjo vykti per Estijos nepriklausomybės dienos minėjimą ne Taline, o Tartu universitete.
Šį apdovanojimą priimu su dėkingumu Estijos prezidentui Toomui Hendrikui Ilvesui ir pagarba Estijos valstybei bei tautai.
Tai visos VSD komandos aukštas įvertinimas.
– Kalbant apie vadinamąjį VSD skandalą po pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje, prie kurios nuolat sugrįžtama, ar nemanote, kad už šios temos eskalavimo kyšo Rusijos ausys?
Juk tikrai yra už ką VSD ar jo pareigūnams keršyti.
– Žinoma, VSD buvo efektyviai dirbanti struktūra. Kai kuriuos jo veiklos rezultatus visuomenė žinojo, tačiau šiuo metu visa tai kažkaip išsitrynė, tiksliau – sistemiškai yra trinama.
– Ar turite galvoje VSD atliktus tyrimus dėl Rusijos bandymų užvaldyti pašalinto prezidento R.Pakso komandą, Darbo partijos nelegalaus daugiamilijoninio finansavimo skandalą, buvusio saugumiečio Juro Abromavičiaus nužudymo aplinkybių faktinį nustatymą, konservatorių sąsajas su nelegaliomis grupėmis, turinčiomis teroristinėms organizacijoms būdingų požymių?
– Ir ne tik. Buvo ir kitų operacijų, per kurias atskleista priešiška veikla ar neutralizuotas neigiamas poveikis mūsų valstybės ar jos strateginių partnerių interesams.
Šios operacijos galbūt nebuvo tokios matomos ir aptarinėjamos viešai, bet gerai žinomos mūsų partneriams NATO ar ES.
– Kaip manote, ko siekiama nuolat sėjamu nepasitikėjimu VSD ar kitomis teisėsaugos institucijomis?
– Siekiai – aiškūs: prisidengiant skambiais žodžiais apie efektyvesnę visuomenės ar parlamentinę kontrolę, bandoma specialiąsias tarnybas ir teisėsaugos institucijas padaryti pavaldžias politinėms grupėms, mažinant šalies vadovo įgaliojimus ir įtaką.
Tokie politikų siekiai, manau, susiję su noru kontroliuoti šiose tarnybose atliekamus tyrimus.
Kalbant apie pačias eskaluojamas temas, pažiūrėkime, kuo baigėsi visi tie kaltinimai ir politikų vadinamieji parlamentiniai tyrimai.
Visi jie baigėsi lygiai nuliu, tiksliau, minusu VSD, kitoms institucijoms ir kartu mūsų valstybei.
Visi „faktai” pasirodė esantys propagandinė dezinformacija.
Nė vienas teisinis tyrimas dėl tokių politikų vadinamųjų nustatytų faktų nebuvo pradėtas.
O jeigu ir buvo pradėtas, baigėsi tuo, kad kai kurių politikų surinkti „faktai” pasirodė šmeižtas, ne daugiau.
Nesiruošiu komentuoti grupelės žmonių skleidžiamų kliedesių ir jiems pritariančių kai kurių politikų ar kitų įtikėjusių asmenų kalbų.
Neeikvosiu savo laiko, nervų ir asmeninių lėšų teisiniam reagavimui ar atsakui į tokias kalbas mano paties atžvilgiu, nes normaliose valstybėse į tokius dalykus nereaguojama.
Pagaliau tokie asmenys turėtų rasti drąsos ir šalies kompetentingoms institucijoms pateikti įrodymų ar kitų jiems neva žinomų duomenų apie esamų ar buvusių VSD, taip pat kitų valstybės pareigūnų nusižengimus ar net nusikaltimus.
To nepadarę jie patys tampa jų pasakojamų nusižengimų arba nusikaltimų faktų slėpėjais – bendrininkais, kitaip sakant, nusikaltėliais.
– Kaip jums atrodo, kodėl žvalgybos karininko V. Pociūno žūtis buvo taip politizuota? Kam to reikėjo?
– Turiu savo versiją, kodėl kai kurie politikai ir jiems talkinantys „visuomenininkai” politizavo šios tragiškos žūties tyrimą.
Tačiau kol kas viešai nesirengiu to aptarinėti.
O šių asmenų veiksmus palieku jų sąžinei, nors man atrodo, kad jiems šis jausmas nesuvokiamas ir svetimas.
– Ar neatsitiks taip, jog kada nors Baltarusijos specialiosios tarnybos gali pasinaudoti V.Pociūno žūtimi?
– Esu įsitikinęs, kad apie amžinatilsį pulkininko V. Pociūno žūties aplinkybes daugiau informacijos galime tikėtis pasikeitus kaimyninės Baltarusijos valdančiajam režimui.
Nors neatmesčiau, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms Baltarusijos valdžia ir anksčiau galėtų pateikti daugiau informacijos apie šį tragišką įvykį.
– Ar tikitės kada nors sugrįžti dirbti į VSD?
– Ne, neturiu tokių planų. 2009 metais aš atsistatydinau ir kaip pareigūnas išėjau į pensiją.
Turėjau pasiūlymą išvykti dirbti į vieną NATO šalį.
Tačiau šeimoje nutarėme: liekame čia, kur yra mūsų tėvai, seneliai, draugai, bičiuliai.
Sakiau žmonai: „Tėvus ir senelius per prievartą išvežė, todėl mes patys neišvažiuosime. (Juokiasi.)