Skambinusieji nedviprasmiškai palaikė prezidentės sprendimą, vertino jį kaip tvirtą ir net vyrišką. Beprasmiška būtų pradėti skaičiuoti, kiek taip manančių žmonių yra – iš susigūžusios net drąsiais laikytų politikų laikysenos akivaizdu, jog daug.
Kas kas, o politikai labai gerai jaučia, kada nedera pūsti prieš vėją ir pirštus tarp durų kaišioti. Antilenkiškos nuotaikos Lietuvoje dabar labai populiarios, negelbsti nei Rašytojo Česlovo Milošo plakatai ant stulpų, nei literatūros profesorių knygos apie dvasinius dviejų valstybių santykius, nei labdaringi koncertai, nei vienijančios kalbos. Menas - sau, politika – sau.
Tai nenaujas, bet labai reikšmingas Lietuvos politinio gyvenimo etapas. Nei aš, prieš 15 metų vadovavęs parlamentinei Lietuvos ir Lenkijos asamblėjai, nei mano kolegos, puoselėję kitos kokybės santykius tarp dviejų valstybių, tokio posūkio iš tikrųjų nesitikėjome. Atrodė, jog visos istorinės nuoskaudos jau praeityje, bet užteko ir vienos raidės problemos, ir visos bjaurastys vėl išlindo į paviršių.
Ir svarbiausia, kad tai palietė net apsišvietusių žmonių sluoksnius. Nepasitikėjimas ir įtarumas, persimetę į politikų gretas, jau verčia pečiais gūžčioti kitas ES nares, ir visiškai nesunku nuspėti, kokio pobūdžio kalbos sklando diplomatiniuose užkulisiuose. Lenkų politologai atvirai rašo, kad Lietuva tolsta nuo Lenkijos ir artėja prie Rusijos.
Galima ironizuoti tokius apibendrinimus, bet Rusija tikrai neverkia dėl pablogėjusių Lietuvos ir Lenkijos santykių. Ir juo labiau Rusijos projektas A. Lukašenka. Be to politologams nėra jokio reikalo savo pastebėjimų laužti iš piršto. Prieš prezidentinius rinkimus Baltarusijoje tose pačiose televizijos laidose , kur dabar peikiami Lenkijos vadovai, Lietuvos piliečiai labai emocingai palaikė A. Lukašenką.
Šiuo metu Lietuvos verslininkai atvirai pasisako prieš ES sankcijas Baltarusijai. Juos palaiko ne vienas Lietuvos politikas. Ir be išsamių sociologinių tyrimų akivaizdu: pastaraisiais metais Lietuvoje pasitikėjimas Lenkija kaip strategine partnere silpnėja ir stiprėja prorusiškos nuotaikos. Todėl mūsų valstybėje labai gerai jaučiasi prorusiškos partijos, kurios po rinkimų į Seimą turės didelę įtaką ne tik vidaus, bet ir užsienio politikai.
Kaip ir ankstesniais atvejais, taip ir šiuo, vėl girdisi įtakingi balsai nedramatizuoti prezidentės sprendimo ir net patiems pabandyti atsistoti į jos vietą. Tie įtakingi balsai iš dalies yra teisūs: dramatizuosime ar ne, situacija nepasikeis. Lietuva šiuo metu neturi nei užsienio politikos, nei užsienio reikalų ministro.
Ministerija net patingėjo suregzti bent kiek įtikinamą pasiteisinimą apie sužlugusį planuotą Šiaurės ir Baltijos šalių viršūnių susitikimą balandžio mėn. Vilniuje. Kodėl? Todėl, kad jau seniai vyrauja įsitikinimas, kad užsienio politika nėra „masių reikalas“, visuomenė gali tik stebėti, kas vyksta ir kas šaus į galvą užsienio politikos kūrėjams.
Atsainaus požiūrio tradicija gimė Prezidentūroje, metiniuose prezidentės pranešimuose, kur kelios banalios frazės apie užsienio politikos prioritetus bus pakartotos ir šiais metais. Beje, kas domisi užsienio politika, jau seniai suprato, kad kokių nors paaiškinimų dėl prezidentės sprendimų iš Lietuvos vadovų neverta ir laukti, nes ir jiems patiems dažniausiai tai būna iš spaudos išgirsta naujiena.
Gerai dar, jei pasitaiko proga savo iniciatyva pabandyti gelbėti kvailą situaciją. Štai ir dabar tiek Premjeras, tiek Seimo pirmininkė patys važiuoja į Varšuvą ir galima neabejoti, jog jiems sugrįžus išgirsime raminamus žodžius. Deja, tai jau merdinti, išvargta vienadienė užsienio politika. Ji nebegali patenkinti nei politikų, nei politologų nei realią padėtį matančią mąstančią visuomenės dalį.
Tačiau problema yra gilesnė, negu asmeninės Prezidentės savybės ar prasta tarpžinybinė komunikacija. Visi jaučiame, kaip pastaraisiais metais sparčiai keičiasi mūsų santykiai su kaimynais ir mūsų padėtis pasaulyje. Keičiasi žmonių nuotaikos valstybės viduje, net svarbiausias klausimais nuomonės diametraliai priešingos, vertybinį požiūrį keičia biurokratinis pragmatizmas, nebetikima nei senomis, nei naujomis partijomis ir vis didesnę svorį įgyja tvirtos rankos filosofija.
Mitingais gaivinama pilietinė visuomenė, bet prieš akis matant garliavines emocijas, sunku patikėti, kad pažadintieji būtent žengs demokratinės visuomenės keliu. Rinkiminės kampanijos metu nacionalistinės fobijos stiprės ir inteligentiškos kalbos jų nesuvaldys. Šiuolaikiniuose judėjimuose mitinguotojai dažnai net atsisuka prieš pačius organizatorius.
Dabartinė problema yra ne visuomeninės iniciatyvos stoka, bet teisingas situacijos įvertinimas ir nebijoti daiktus pavadinti tikraisiais vardais. Tokios studijos neturime. Nors pasaulis yra pasikeitęs iš esmės, gyvename iliuzijomis, prieš daugelį metų suformuotais vaizdiniais, ir jų pagrindu vis dar lipdome santykius su kitomis valstybėmis.
Atkurti užsienio politiką, paremtą realia mūsų krašto visuomenės analize, yra toks pat svarbus uždavinys kaip ir strateginio energetinio objekto statyba. Lieka esminis klausimas – kokia politinė jėga sugebės tai padaryti?