Jų nepriimtų nė vienas darbdavys. Jie neturi teisės kreiptis į jokias valdžios institucijas. Jei susirgtų, jų negydytų nei poliklinikoje, nei ligoninėje. Apie jokias pašalpas, išmokas jie negali net pasvajoti.
Tai – vilniečiai, rankose nelaikę Lietuvos Respublikos piliečio, o kai kurie – ir sovietinio paso. Tai – žmonės, neturintys asmens kodo.
Apie juos nėra įrašų jokiuose archyvuose. Net gyvūnai jau turi dokumentus. O jie – nieko.
Balandį įsigaliojus naujam Pilietybės įstatymui tokie vilniečių suskubo legalizuotis, vylėsi, kad tai bus padaryta supaprastinta tvarka, bet atsitrenkė į sieną. Paaiškėjo, kad popieriams sutvarkyti reikia ne vieno šimto litų. Iš kur jų turėti niekada pajamų negavusiam žmogui?
Ligas tenka gydytis pačiai
68 metų Zinaida Persijanova vardija įstaigas, kuriose turėjo būti dokumentų, įrodančių, kad tokia moteris yra. Tai sovietmečiu vadinti pasų stalai Kalvarijų, Trakų gatvėse. Beje, pastaroji gatvė visą amžių Vilniuje praleidusiai moteriai vis dar tebėra F.Dzeržinskio.
Pasų stalų tose vietose nebėra. Kaip ir Z.Persijanovos dokumentų, todėl vilnietė iki šiol negauna pensijos. Ji pragyvena Pavilnyje slaugydama 96 metų senolį.
O kas būna, kai užklumpa liga? „Pati pasigydo. Ligos taip ir praeina”, – paaiškino senolio giminaitė Nijolė Zarembienė.
Vis dėlto Z.Persijanova labai bijo, kad jai kas nors nenutiktų – juk nėra nė vieno dokumento, įrodančio, kas ji tokia. Todėl paprašė, kad ją nuvežtų į Vilniaus migracijos valdybą. Ten užsirašė moters vardą, pavardę ir liepė laukti. Pareigūnai dabar ieškos archyvuose bent vieno įrašo apie Z.Persijanovą.
Apsigyveno šalia Vilniaus
Z.Persijanova gimė sentikių šeimoje Raseinių rajone. Su tėvais ji buvo ištremta į Sibirą. Kai iš ten grįžo, apsigyveno Paberžėje (Vilniaus r.).
Kai sukako aštuoniolika, ji gavo sovietinį pasą. Moteris tikina nemeluojanti, nes kaip ji būtų du dešimtmečius dirbusi Anavilio (Vilniaus r.) kolūkyje? Tačiau pasas kažkur pradingo.
Vėliau ji apsigyveno pas sugyventinį sostinėje, Guriuose. Vyras mirė, ir velionio brolis moterį iškraustė lauk. Tad ji jau penkerius metus prižiūri garbaus amžiaus vyriškį. Moteris skėsčioja rankomis paklausta, kur dings, jei teks palikti ir šiuos namus.
„Nesusirūpinau anksčiau, nes reikėjo senelius prižiūrėti. Neturėjau laiko išeiti iš namų”, – vien tokį paaiškinimą turi Z.Persijanova, kartais aplinkinius nustebinanti fizikos, kitų mokslų žiniomis.
Gali iškraustyti iš buto
Kitas 66 metų vilnietis sovietmečiu buvo mokslo darbuotojas, gyveno įprastą gyvenimą.
Tačiau paskelbus nepriklausomybę jis taip ir neįgijo pilietybės, nepasirūpino pasu.
Kadaise apsigyvenęs žinybiniame bute, jame šis vyras be dokumentų taip ir gyvena. Skirtumas tik toks, kad dabar tai – socialinis būstas, priklausantis savivaldybei.
Šio vilniečio sesuo, prašiusi neminėti pavardžių, prisipažino labai vargstanti dėl brolio.
„Juk jis bet kurią akimirką gali atsidurti gatvėje. Bet dvidešimt metų jo nepavyko įkalbėti pasirūpinti dokumentais”, – liejo apmaudą moteris. Tik neseniai brolį pavyko įtikinti nuvykti į Migracijos valdybą ir pranešti apie savo buvimą.
O be dokumentų Naujojoje Vilnioje, Genių gatvėje, gyvenantis 54 metų Grigorijus Miakinkovas slapstosi, neatsiliepia net mobiliuoju telefonu.
Ne visi atkeliauja patys
„Jie gyvena praėjusiame amžiuje. Tai yra nedrąsūs, užguiti, varganai gyvenantys, socialinių įgūdžių neturintys žmonės”, – apie neturinčius pasų ir pilietybės vilniečius kalbėjo Migracijos valdybos specialistė Loreta Tumalavičienė.
Sostinėje tokių asmenų užregistruota daugiausia – 16. Yra jų ir kitose Vilniaus apskrities vietovėse: Ukmergėje ir Elektrėnuose – po 3, Trakuose ir Šalčininkuose – po 5.
Daugumos tėvai ir seneliai gyveno Lietuvoje. Ir patys visą amžių Vilniuje praleido. Ne visi jie patys ieško kelio pas pareigūnus – apie kai kuriuos sužinoma gavus informacijos iš Socialinės paramos centro, policijos.
Jei tokie asmenys pakliūva į areštinę, jie įsipareigoja atvykti į Migracijos valdybą. Laimė, bent į Užsieniečių registracijos centrą neuždaromi, nors teoriškai taip turėtų būti.
Už pilietybę reikia mokėti
Anot Migracijos valdybos vyriausiosios specialistės Zitos Kaliačienės, dokumentams įsigyti reikia ne tik lėšų – prašančiajam Lietuvos Respublikos paso ar asmens tapatybės kortelės būtina išspręsti jo pilietybės klausimą.
Anksčiau pilietybės turėjimo nustatymas nekainavo, bet nuo balandžio 1-osios už tai reikia mokėti.
Pareigūnai apskaičiavo, kad vien už pirmuosius parengtus dokumentus žmogus privalo sumokėti per 600 litų. Vėliau dar 150 litų jam kainuoja pasas.
Procedūros – itin painios
Tiesa, iki 1940 metų birželio 15 dienos turėję Lietuvos pilietybę ir jų palikuoniai, kurie dar nėra įgiję pilietybės, turi neterminuotą teisę ją atkurti.
„Tačiau prie prašymo atkurti pilietybę žmogus turi pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. O jis tokio dokumento neturi.
Pagal dabar galiojančią tvarką, pirmiau būtina išspręsti tokio asmens teisėto buvimo Lietuvos klausimą.
Kitaip tariant, jam reikia išduoti leidimą gyventi Lietuvoje. Tokį, koks išduodamas Lietuvą gyvenimo vieta pasirinkusiam užsieniečiui.
Ir tik užsieniečiu tapęs Lietuvos pilietis gali prašyti atkurti pilietybę.
Minėta procedūra yra brangi, ne kiekvienas gali sau leisti tokias išlaidas”, – painias procedūras aiškino Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis.
Privalo prisiekti
Į Migracijos valdybą suskubę dokumentų neturintys vilniečiai suprato, kad nuo balandžio 1-osios įsigaliojusi pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka nėra tokia jau paprasta.
Jie privalės ne tik sutvarkyti galybę dokumentų, bet ir viešai, iškilmingai prisiekti Lietuvos Respublikai. Tai jie privalo padaryti ne vėliau kaip per dvejus metus nuo dienos, kurią įsigalioja prezidento dekretas dėl pilietybės suteikimo ar grąžinimo.
Be to, už prašymų nagrinėjimą imama Vyriausybės nustatyto dydžio rinkliava.