Lenkijos dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ publikuojamame interviu
poetas pabrėžė, jog kvailysčių dvišaliuose santykiuose padarė
ir Lietuva, ir Lenkija.
„Tačiau kalba eina ne apie tai, kas kam leidžiama arba kas
kokias kvailystes gali sau leisti. Mūsų konflikte abi pusės turi
nusileisti. Ta, kuri nusileis pirmoji, nepraras orumo, o bus
paprasčiausiai protingesnė. Abi pusės turi labiau rūpintis
pasverta istorine politika“, - sakė T. Venclova.
Pasak jo, Lietuvoje trečiasis ir ketvirtasis praėjusio amžiaus
dešimtmečiai Vilniaus krašte yra laikomi lenkų okupacija, tuo metu
kai kurie lenkai mąsto apie lietuvių okupaciją.
„Tai nėra oficiali Lenkijos nuomonė, tačiau kažkur
pasąmonėje tūno mintis, kad Vilniaus kraštas nėra Lietuvos dalis.
Iš čia išplaukia suprantamas lietuvių požiūris, kad Vilniaus
kraštas yra labiau Lietuva negu koks nors kitas regionas“, - aiškino
T. Venclova.
T. Venclovos nuomone, Vilnius lietuviams yra toks pat svarbus
miestas kaip žydams Jeruzalė.
„Lenkijoje galima išgirsti, kad 1920 metais, kai Vilnių užėmė
generolas L. Želigowskis, lietuviai neturėjo jokios teisės į
miestą, nes jų tuomet buvo, pagal lietuviškus duomenis, 14 proc.,
pagal lenkiškus - gal 2 procentai. Jeruzalėje šimtmečiais nebuvo
beveik nė vieno žydo, tačiau tai jų svarbiausias miestas“, -
teigė jis.
„Vilnius yra toks pat simbolinis lietuviams miestas. Visada buvo
Lietuvos sostinė, net tuo metu, kai Lietuvos valstybės nebuvo. Su
tokiu jautrumu reikia skaitytis“, - kalbėjo poetas.
Jis teigė, kad būtina surasti mažiau kontroversiškus terminus
nei lenkiška ar lietuviška Vilniaus krašto okupacija.
„Nežinau, kaip tai turėtų skambėti ir kokiomis teisinėmis
pasekmėmis galima pasinaudoti, tačiau kažką reikia daryti, nes
galbūt nuo to pradės keistis mentalitetas“, - svarstė T. Venclova.
Paklaustas, ar lietuviškas ir lenkiškas nacionalizmas yra tarsi
dvyniai, poetas atsakė: „vienareikšmiškai“.