Keturiasdešimtmetis australas programuotojas ir žurnalistas, o užvis labiausiai – aktyvistas, paskyręs daug energijos slaptų dokumentų viešinimui tinklalapyje „WikiLeaks“ (slapti dokumentai dažniausiai būdavo iš tos pasaulio dalies, su kuria pasirinkdavo kovoti nenuilstantis baltagalvis Prometėjas), rado sau pačią tinkamiausią vietą.
Į tą televizijos stotį J. Assange‘as įkrito lyg obuolio graužtukas į šiukšliadėžę, sviestas taiklia krepšininko ranka.
Propagandinis nuo pradžios iki pabaigos, simbolizuojantis cinišką ir kiek labiau poliruotą, bet vis dar geriausių šnipų mokyklų pažymėtu rusišku akcentu angliškai kalbančią V. Putino Rusiją, šis kanalas jau vien savo pavadinimu įžeidžia sveiką protą.
„Rusija šiandien“ kanalas pasakoja ne apie ką tik nori, tik ne apie Rusiją šiandien (ten nėra istorijų apie tai, kaip banditai suaugę su valdžia arba apie rusiškų rinkimų įdomybes. Arba, sakykim, kokio nors žvilgsnio į M. Chodorkovskio, jau devintus metus metus sėdinčio už grotų, bylą. Arba apie žurnalistų nužudymus).
Kanalas uolių, išpuoselėtų rusų ir rusaičių stropiai išdresuotais komjaunuoliškais balsais pasakoja pasauliui apie tai, kaip blogai ir neteisingai gyvena žmonės Vakaruose. Rusams darbuotojams pritaria brangiai nupirkti Londone ir Niujorke trečiojo ešelono eterio veikėjai, tikri anglakalbiai, nesibodintys nelabai skanaus televizijos stoties kvapo.
Pastarasis gražiai kostiumuoto anglakalbio tipas yra gerai žinomas: Irano valdžios įkurtas ir ypač begėdiškai iškišęs liežuvį ir pritūpęs prieš Teherano valdžią angliškas kanalas „Press TV“ Londone prisamdė tokių pačių jaunų darbštuolių – už gerus pinigus. Šalia jų iš idėjos dirba nuoširdūs Vakarų nekentėjai arba ciniški avantiūristai, kurie krapšto nuo statinės dugno tokias populiarumo atliekas, kad jų net eiliniai politikai neliečia, nes nenori tepliotis.
J. Assange‘as yra nuoširdus Vakarų nekentėjas. Naivūs žmonės mano, kad jo tinklalapis „WikiLeaks“ yra narsi kova už tiesą ir atskleidžia piktnaudžiavimus. Kalbant apie naivius žmones, daug ką parodo jau 2009 m. J. Assange‘o gautas „Amnesty International“ apdovanojimas už žurnalistikos pasiekimus.
„Amnesty International“, kaip ir Nobelio taikos premijos skyrėjai, jau seniai mutavo iš žmogaus teisių gynėjų į paprastus iškvaišusius kovotojus su Vakarais ir su laisvu pasauliu. 2008 m. ta pati „Amnesty International“ Estiją sugretino su žmogžudžių režimais kaip mažumas skriaudžiančią šalį. Rusija tuomet negalėjo atsidžiaugti ir apčiurškė visus kampus, šokinėdama iš laimės kaip jaunas šunytis, kai į namus ateina svečiai.
Rusijai ir toliau yra tuo geriau, kuo blogiau yra Vakarams ir ypač - JAV. Kai kovotojas neva su blogybėmis taip akivaizdžiai užima vietą po Kremliaus vėliava, kiekvienam turėtų pasidaryti aišku, kas ten per kova ir kokios ten blogybės.
J. Assange‘as tikrai naudingai parodo, kad 20 metų po Šaltojo karo pabaigos pasaulyje viskas yra paprasta, ir net pats Šaltasis karas nesibaigė – taikos nebuvo, tik laikinas agresijos nutraukimas. Yra mūsiškiai, ir yra stovykla kitoje barikadų pusėje. O mums (kaip ir kiekvienai mažai šaliai) reikia pasirinkti: norime būti su Kremliumi, ar su pažangesne ir laisvesne sistema.
Visos šnekos apie „trečiąjį kelią“, apie tai, esą mums reikia būti patiems savimi ir nesidairyti į kitus, kad pasaulis yra sudėtingesnis, yra tik lengvatikiams.
Tiems patiems lengvatikiams, kurie įsitikinę, kad „WikiLeaks“ ir jų įkūrėjas padarė daug gero, atskleisdamas diplomatinio susirašinėjimo paslaptis ir demaskuodamas piktnaudžiavimus, taisyklių pažeidimus, dvigubus elgesio standartus, veidmainiškus pareiškimus, slaptus susitarimus ir nekuklius komentarus apie žinomus politikos asmenis.
Tai nebuvo paslaptys. Paslaptimis tuos faktus ir komentarus galėjo laikyti tik beviltiški naivuoliai – tie, kas tikisi, kad prezidentai ir ministrai pirmininkai su savo patarėjais ir savo diplomatais privačiai kalbasi taip pat, kaip jie kalba viešumoje. Nejuokinkit mūsų. Net tėvai su savo vaikais vienodai nekalba namie, kai nelaiko nervai, ir atėję į mokyklą, kur tėveliai visada bando atrodyti pavyzdingi, kantrūs ir malonūs.
Politika visada buvo, yra ir bus nelabai švari. Taip, vardan nacionalinių interesų dažnai nesilaikoma taisyklių, ir ciniškai naudojamasi galimybėmis, kai reikia. Taip, kas galima mums ir mūsų sąjungininkams, nebūtinai leidžiama priešams (nebent jie sugebėtų apginti savo teises pakankamai svariu kumščiu). Taip, nuolatinių sąjungininkų nebūna, būna tik nacionaliniai interesai arba politinis išsiskaičiavimas. Bet kuri šalis – bet kuri – turinti pakankamai didelę ir aktyvią išeiviją JAV niekada nebus užmiršta tos šalies užsienio politikos. Jus tai šiurpina? Tada pranešu jums, kad šis pasaulis jums apskritai gali nepatikti.
Ir net jei kažkokie žmonės iš „WikiLeaks“ paviešintų dokumentų sužinojo kažką, ko nežinojo anksčiau, nuo to absoliučiai niekas nepasikeitė. Politikai ir verslas dirbs kartu ir žiūrės vieni kitų interesų, o rinkėjai labiausiai rūpės tuomet, kai ateis balsuoti. Trečiasis pasaulis bus korumpuotas, o Vakarai naudosis atskiromis jo dalimis, žaliavomis ir politikais pagal galimybes.
Tai baisus pasaulis, tačiau nepaisant visko, jame tenka pasirinkti pusę, prie kurios prisijungi, jei nenori, kad tave apskritai nuspirtų į šalį.
Galiu paaiškinti trumpiau ir suprantamiau tiems, į kieno smegeninę sunku prisibelsti. Žinote JAV priklausantį Gvantanamo kalėjimą Kuboje, kuris JAV yra vertinamas prieštaringai, prezidentas Barackas Obama buvo pasiryžęs jį uždaryti (bet paskui pasirodė, kad ne viskas taip paprasta? Tas kalėjimas, daugelio jautrių sielų nuomone, yra blogis, prilygstantis Islamo teroristų blogiui.
Tai štai, jei jums reikėtų absoliučiai lygiavertėmis sąlygomis pasirinkti, kas bus jūsų kaimynas ir matys per sodo tvorą jūsų tvorą – ką jūs mieliau pasirinktumėte, ar tuos, kurie kalinami Gvantaname, ar tuos, kurie tuos kalinamus saugo?
O jei ne tik kaimynai? Jeigu reikėtų įsileisti į namus kelioms dienoms – ką mieliau pasirinktumėte, tuos, kuriuos gina ir kieno labui stengiasi J. Assange‘as, ar tuos, kurie reikalauja jo išdavimo už dokumentų vagystę ir viešinimą? Jūs juk žinote atsakymą.