Europietė mama išleisdama vaiką į darželį sukužda: „Vaike, tik nebūk paskutinis“, kai tuo pat metu amerikietė ryžtingai sako: „Vaike, neužmiršk būti pirmas!”
Ar kada esate pastebėję, jog paėmus vaiko daiktą, kuris tuo metu lyg ir jam visiškai nereikalingas, mažylis kaip mat suskubs iš tavęs jį atimti ir pradės domėtis būtent tuo daiktu, kurio prieš kelias akimirkas jam nereikėjo? Jei nesate – pabandykite, galiu garantuoti – suveiks.
Taigi nuo pat mažų dienų nesąmoningai esame pratę reikalauti ir norėti to, ko šiuo metu neturime: maistas svetimoje lėkštėje skanesnis, žaislas kitose rankose švelnesnis ir taip toliau – pasaka be galo. Nenuostabu, jog šitaip besielgdami vaikystėje, taip pat elgiamės būdami suaugę. Tiesa, mąstai smarkiai pasikeitę, vienas šiomis dienomis populiariausių norų – išsikraustyti į kitą šalį: juk ten didesnės algos, o ir žmonės visi šypsosi.
Emigracijos bangos pasiekė didžiausias apimtis praėjusiame šimtmetyje, ypač dėl karų. Neramumai savoje šalyje skatino kraustytis į kitas vardan savo bei artimųjų saugumo. Jeigu nekibtume prie nepatriotiškumo, priežastis – rimta ir suprantama. Tačiau dabar XXI amžius, kuriame tereikia dėkoti bei džiaugtis, jog tam tikra prasme esame apsaugoti nuo karų, bent jau labiau nei prieš kelias dešimtis metų.
Šiomis dienomis pirkti bilietą ir krautis lagaminą yra apstu priežasčių: žingeidumas, nusivylimas dabartine padėtimi, materialumas, studijos, širdies draugė (-as)... Sąrašas ilgas. Neseniai teko skaityti knygą, kurioje psichologė Joyce Brothers dėsto savo mintis apie žmonėms būdingą savybę (o galbūt ydą?) laimės ieškoti svetur.
Pagrindinė jos mintis: dažnai žmonės apsėsti bandos jausmo važiuoja kitur, visiškai neįvertindami to, ką turi savoje šalyje, savame mieste. Ji pateikia ironišką situaciją, kurioje ūkininkas, prisiskaitęs sėkmingų emigrantų gyvenimo istorijų, nutarė taip pat išvykti į užsienį užsidirbti pinigų.
Pardavęs sodybą, po kelių savaičių jis kaitino saulėje kūną rinkdamas braškes Ispanijos kaime, kol jį pasiekė žinia, jog būtent jo parduotame sklype naujasis šeimininkas rado požeminius naftos telkinius, tad dabar jis yra milijonierius. Šį pavyzdį pateikdama nesiūlau kiekvienam jūsų griebti kastuvą ir kasinėti savo sklypus – tesiūlau nuodugniai apsvarstyti, ar tai, ką gausite ten, yra daugiau, nei turite čia? Galbūt jūs dar to nematote, nes prisiklausę bei prisiskaitę emigrantų istorijų esate psichologiškai įsitikinę, jog pasieksite laimę tik svetur.
Daugeliui tai tapo mįsle – kodėl ten gerai, o čia blogai. Pažvelkime giliau – jeigu ten visiems sekasi, o čia – tik kai kuriems, tai gal bėda yra ne vietovėje, o tavyje? Kiek jūsų į klausimą, ar mylite savo darbą, atsakytumėte teigiamai? Kažkodėl esu beveik užtikrinta, jog vienetai. Taigi – grįšiu vėl į vaikystę, tiksliau į tuos laikus, kai reikėjo rinktis specialybę.
Pulkai abiturientų pildė stojimo formas užmerktomis akimis skirdami pirmenybę tokiems dalykams kaip, kiek uždirbsiu baigęs šiuos mokslus, koks šios specialybės populiarumas tarp būsimųjų studentų, ką sako tėvai/seneliai... kaimynas?, kiek pažįstamų bus kurse, ar bus patogu nuvažiuoti į universitetą/kolegiją? O klausimas, kaip stipriai aš tai mėgstu daryti, lieka neatsakytas ir užmirštas.
Įstojus į nemėgstamą kursą, duok Dieve, jaunuoliui proto keisti specialybę, tačiau vėlgi tam reikia didelio ryžto bei drąsos. O ir pagyvenusių žmonių moralizuojantis įsitikinimas „Pradėjai? Pabaik!“ nieko gero nežada. Taigi, šimtai žmonių baigia universitetus nemėgdami savo srities (tarp kitko, žinai kaip galima lengvai įsitikinti, ar tas dalykas tau savas? Tiesiog atsakyk į klausimą, ar laisvalaikiu tuo dalyku užsiimi bei domiesi).
Tvirtai laikydami diplomus, niūriais veidais buvę studentai užplūsta potencialias darbovietes. Logiškai mąstant – jei nemėgai studijuojamo dalyko, nemėgsi ir darbo, susijusio su tuo dalyku. Tad kaipgi tu nori užsidirbti pinigų, jei viršvalandžiai tau kelia stresą, o laisvalaikiu kaip tik įmanydamas stengiesi užmiršti tai, ką darai nuo pirmadienio iki penktadienio? Tikriausiai kone kiekvieno žmogaus autoritetu tapo Steve'as Jobsas, kuris kartodavo nesustojęs: mylėk tai, ką darai.
Vienoje Kalifornijos universitete sakytų kalbų jis pasakė: „Darbas – kaip geri santykiai su mylimu žmogumi. Jeigu radai sau tinkamą – jis klostysis ilgai ir laimingai, be skausmo ir vargo“. Šis asmuo dar kartą įrodo, jog nemylėdamas darbo, jo nedirbsi pilnavertiškai. O jei nedirbsi pilnavertiškai, neuždirbsi ir aukso.
Tuo pačiu šiek tiek norėčiau pakalbėti apie vietą. Psichologė Barbara De’Angelis vienoje savo knygų rašė: jeigu gyveni protą apkrovęs daugybe bėdų, nuolatos dūsauji, nerviniesi, tai net nuvažiavęs į patį gražiausią pasaulio kampelį laimės nerasi. Tu fiziškai ilsėsiesi, tačiau galvoje bus ta pati painiava kaip ir prieš kelionę, nes juk buvusios bėdos neišsispręs vien išvykimu.
Taigi jeigu jau dabar supratome, kad „šuo pakastas“ ne aplinkoje, o tavyje, tai gal pats metas ne gyvenimą kitur kurti, o patį save pažinti, ištyrinėti, susirašyti dalykus, kuriuos darai su meile, ir tada pradėti ieškoti svajonių darbo? Nė nepastebėsi, kaip nebereikės visų užsienių ir kaip Lietuva taps šalimi, kurioje taip gera gyventi.