Galima daiktas, esate teisūs, kad šiuo atveju draugu, kai kalbame apie tokią vienpusę draugystę, reikėtų laikyti patį televizorių, o ne už ekrano gyvenantį žmogų, tačiau, šiaip ar taip, televizinį žinomo žurnalisto įvaizdį esu prisijaukinęs, jis mano namuose jaučiasi pakankamai jaukiai, užima prideramą vietą beveik kaip koks giminaičio portretas.
Kadangi apie televizinę A. Užkalnio karjerą daugiau nekalbėsiu, prabėgom pastebėsiu: stebiu anojo laidas labai įdėmiai, su maniakiniu užsidegimu bandydamas išspręsti metodinį galvosūkį – kodėl pakviesti į laidą klaikiai neįdomūs (dažniausiai) žmonės A. Užkalnio rankose patampa įdomiais personažais, kaip jam pavyksta kažką rasti, iškrapštyt, išlukštenti ten, kur tikrai nieko nėra ir negali būti pagal apibrėžimą.
Taigi taip ir gyvename, o skaitytojui lieka pačiam nuspręsti – draugas yra A. Užkalnis ar ne draugas? O kol galvosite, primenu sovietinių laikų oratoriją: draugai, visi mes esame draugai, bet tarp mūsų, draugai, yra tokių draugų, kurie mums yra visai ne draugai.
O dabar leiskite pereiti prie mažiau malonios dalies, išsakant, - net jeigu ir neturėčiau teisės to daryti, - nelabai draugiškas pretenzijas šiam neabejotinai labai talentingam, įstabiai elegantiškos, o kartais aštrios kaip skutimosi peiliukas plunksnos žurnalistui, rašytojui. Būtent tas stiliaus virtuoziškumas kaip savotiškas disonansas (taip atrodo bent man) prasikiša, kai savo opusuose žurnalistas su nemenka rafinuotumo doze, be galo išradingai vėl ir vėl talžo tą patį, iš tiesų daug mažiau išradingą, ne tokį vikrų, kartais komiškai kerėplišką žmogelį, neretai jau pervažiuotą ir sumindžiotą, dažniausiai tą, kuriam gyvenimas ir taip atseikėjo su kaupu.
Ar tokie užmojai yra tik labiausiai saugaus būdas pademonstruoti savo neeilinį talentą (bent jau niekas neapšauks pedofilu), ar tai yra savotiška ideologinė pasija? Sakote, šis žurnalistas kaip koks ideologinis miško sanitaras jaučia alergiją nevykėliams, panieką lendantiems su savo bėdomis į akis, kažką panašaus į neapykantą nuskurdusiam, sėkmės apleistam žmogui? Tačiau neapykanta, kaip atrodo, yra anos pusės prerogatyva, o šioje pusėje žmogus su mikroskopu kalantis vinį į sieną atkreipia dėmesį nereikalingu išlaidavimu, pertekliniais užmojais, verčia abejoti – ar pasirinktos priemonės yra adekvačios.
Tiesą sakant, ta visiems žinoma tiesa, kurią čia ruošiuosi priminti, bent man taip pat nėra joks draugas, tai stojusi didelė bėda, kurią nori nenori reikia pripažinti, tačiau su kuria nesinori taikstytis. Tai bėda ir nelaimė, užklupęs prakeiksmas, išbandymas visiems, kurį dėl totaliai stichinio ir visiškai neracionalaus pobūdžio būtų galima prilyginti tik A. Camus aprašytai maro konstrukcijai.
Šį pavasarį kaip niekados anksčiau skaudžiai ir ryškiai turėjau progą matyti, kad tautiečiai, ypač jauni, normalių refleksų, siekiantys išgyventi žmonės vienas paskui kitą paliko tėvynę, - išvažiavo kaimynų, pažįstamų, giminaičių vaikai. Esu tikras, jog tokios tendencijos staigius pokyčius, emigracijos paūmėjimą, kai paskui mažųjų miestelių jaunimą svetur jau masiškai traukia didžiųjų miestų jaunimas, netrukus liudys statistiniai duomenys, - tai nėra tik subjektyvūs atskiro žmogaus pavasarinės depresijos sukelti regėjimai.
Kita vertus, ką suspėjau pats sužinoti, apklausęs visą eilę sparnus pakėlusių jaunų žmonių – Lietuvoje trūksta ne tiek darbo, kiek, tarkime, elementaraus racionalumo darbiniuose santykiuose, kai mokamas atlyginimas yra toks mizeris, jog, sakant rimta maniera ironiškai, neleidžia užtikrinti net darbo jėgos paprasčiausiosios reprodukcijos. Žinote, įdomu, kaip šitai ryžtųsi komentuoti, jeigu vis tik išdrįstų pripažinti susiklosčiusią situaciją, garbusis A. Užkalnis, kurį galime pavadinti ne tik labiausiai ryžtingu lietuviško kapitalizmo apologetu Lietuvoje, bet ir racionalumo apaštalu mūsuose.
Kaip atrodo, labiausiai adekvatus pagal savo svorį ir solidumą atsakas K. Marxui yra garsioji, kultinė M. Weberio studija „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“, susiejanti modernaus vakarietiško tipo kapitalizmo atsiradimą su racionalizacijos seka ir laimėjimais šioje sferoje, apibrėžianti kapitalistinę įmonę kaip racionalią laisvo darbo organizaciją. Esą tokio tipo ūkininkavimo dvasia galėjo atsirasti tik tada, kai protestantiškosios askezės, apribojusios prigimtinį, iracionalų, stichišką žmogų, pagrindu įsivyravo racionalus gyvenimo būdas, persmelkianti racionalumo dvasia net kasdienybę.
Yra rimtas pagrindas teigti, jog M. Weberio argumentavimo bazė yra stipresnė nei K. Marxo pateikti išvedžiojimai su tokio oksimorono kaip mokslinė utopija fikcija. Tačiau silpnumo akimirkomis man dingojasi, jog Lietuvoje, atskirai paimtoje vienoje šalyje, plėtojasi pusiau „marksistinis“ kapitalizmo variantas, kurio nenuilstantis stūmoklis yra kraštutinai iracionali, labiausiai stichiško žmogaus godumo dvasia. Tokį verslumo tipą, net jeigu tai taptų sėkmės legenda, iš tiesų būdu galima pavadinti runkelizmu.
Tačiau ne pavadinimuose esmė, nes, iš tiesų, taip pakreipus kalbą, lieka neatsakyti klausimai – ar iš bedugnio iracionalumo kada nors (būtų galima tikėtis) pradygs racionalusis mentalitetas, ar čia, siekiant labiau racionalaus reikalų sutvarkymo ir didesnės atsakomybės už civilizuotumo standartus, būtų pageidautinas žymiai aktyvesnis valstybės dalyvavimas, ar galop mums lieka tik tokia beviltiška priemonė kaip bandymai vienas kitą sugėdyti?
Gerai pats suprantu, jog nuoroda „mažasis žmogus“ yra tokia mitologema, kuri neatitinka jokio realaus tipo tikrovėje. Taip pat būčiau linkęs sutikti, jog A. Užkalnio opusai reikšmingai pasitarnavo kaip savotiška dekompresija, leidusi sumažinti nuo sovietinių laikų užsilikusį spaudimą ant smegenų. Tačiau bėgant laikui, keičiasi iššūkiai. Pasvajokime, jog ir A. Užkalnis, įsiklausęs į mūsų prašymus ir paskatintas išsakytų komplimentų, kada nors stos Čipolino pusėje prieš pomidorus ir didžiuosius runkelius.