Iš tiesų nė vienoje šių vietų.
Portalo lrytas.lt prašymu „Vilniaus plano“ urbanistai pagal GIS sistemą nustatė šiuolaikinį geografinį Vilniaus centrą, dar vadinamą masės centru. Pats miesto vidurys, pasirodo, yra ant Baltojo tilto. Arčiau kairiojo Neries kranto, netoli Mokslininkų rūmų.
Jau seniai žinomas Lietuvos geografinis centras, esantis Kėdainių rajone, Ruoščių kaime, šią vietą žymi paminklinis akmuo. Vilniaus rajone daugiau kaip prieš 20 metų nustatytas Europos geografinis centras, o Lietuvos sostinės geografinis centras iki šiol nebuvo apskaičiuotas.
„Iš tiesų, labai įdomi idėja, iki šiol mums nebuvo atėjusi į galvą“, – pripažino sostinės savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis.
Architekto teigimu, sąvoka „miesto centras“ turi kelias, nevienodas prasmes. Galima kalbėti apie istorinį, urbanistinį ir geografinį miesto centrą. Istorinis Vilniaus centras aiškus - tai Senamiestis ir Naujamiestis, Gedimino prospekto zona.
Urbanistinį centrą lemia įvairūs veiksniai: administracinių, verslo biurų, pramogų, gyventojų sankaupa. Apibrėžti dabartinį sostinės urbanistinį centrą geografinėje plotmėje sudėtinga: kaip pastebėjo M. Pakalnis, Vilnius yra išbarstytas miestas. Daugelis administracinių pastatų susitelkę Gedimino prospekte ir aplinkinėse gatvėse, tačiau valdiški traukos centrai pamažu keliasi į dešinįjį Neries krantą, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė.
„Pastarąjį dešimtmetį sostinės urbanistinis centras aiškiai slenka į dešinįjį centrą, link Konstitucijos prospekto“, – pastebėjo „Vilniaus plano“ vyriausias architektas.
Taigi, vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kur yra Vilniaus miesto centras apskritai, nėra paprasta, kaip tai atrodo iš pirmo žvilgsnio. Patiems vilniečiams ir daugumai šalies gyventojų sostinės širdis siejasi su trikampiu katedra (arba Gedimino pilis) – Aušros Vartai – prezidentūra.
Verslininkams – dangoraižių kvartalas Šnipiškėse. Apsipirkti į Vilnių atvykusiems baltarusiams – Šeškinė, kur stūkso prekybos milžinas „Akropolis“.
Geografinis miesto centras yra objektyvus, bet nepastovus matmuo. Jis kinta priklausomai nuo miesto plėtros. Viduramžiais ir kiek vėliau geografinė miesto širdis galbūt ir plakė ties Gedimino pilimi ar katedra. Į kurią pusę labiau plėtėsi miestas, ten link slinko ir jo masės centras.
Nuo XX a. antros pusės Vilnius labiausiai plėtėsi į šiaurės vakarus. Iš paskos keliavo ir geografinis centro taškas, tikėtina, kad ir V. Kudirkos aikštę buvo kirtęs ir apsistojęs ties viešuoju tualetu (sovietmečio Černiachovskio aikštėje).
Geografinio centro kelionė šiaurės vakarų link atitinka ir naujausias urbanistinio Vilniaus centro tendencijas, jos slinktį link Šnipiškių, Konstitucijos prospekto.
Dabartinis geografinio centro taškas ant Baltojo tilto sustojo, kai buvo pastatyti šiaurės, šiaurės vakarų ir vakarų pusėje esantys Fabijoniškių, Baltupių, Pilaitės mikrorajonai, prie miesto prijungtos Grigiškės. Pagal strateginį planą, miesto ribose yra pakankamai vietos statybai, tad galima tikėtis, jog masės centras kurį laiką pabus ant Baltojo tilto, simbolizuodamas kairiajame Neries krante esančios senosios ir dešiniajame – moderniosios miesto dalių jungtį.
M. Pakalnis mano, kad geografinio miesto centro atradimą ant Baltojo tilto galima būtų panaudoti turizmo traukai.
„Galima toje vietoje pritvirtinti lentelę, kad čia yra geografinis Vilniaus centras, parašyta, kad čia pabuvoję būtinai dar kartą sugrįš į Vilnių, turistams būtų atrakcija, panašių vietų yra Europos miestuose. Gal ir vestuvininkai fotografuotųsi“, – galimą atradimo naudą svarstė „Vilniaus plano“ architektas.
Tačiau tikintiems subtiliųjų energetikų poveikiu ilgai stovėti Vilniaus centriniame taške nepatartina. Teigiamos energijos čia apsilankę nepasisems, aura nenušvis džiugiomis spalvomis. Atvirkščiai. Baltasis tiltas ir vieta aplink jį patenka į inžinieriaus bioenergetiko Vytauto Kapačiausko sudaryto Vilniaus gamtinių anomalijų žemėlapio geopatogeninę zoną.
Tai kažkas panašaus į juodąją skylę, tik labiau ne fizikine, o dvasine prasme. V. Kapačiausko teigimu, palei Nerį susikerta tektoninių lūžių juostos, driekiasi požeminis drenažas. Bioenergetiniu požiūriu tai – didelė blogybė.
„Daugiaaukščiai palei Nerį buvo statomi ne pagal upės krantų reljefą, tokiu būdu pažeista vietovės energetinė pusiausvyra. Zona tarp universalinės parduotuvės ir Pedagoginio universiteto yra geopatogeninė, labai avaringa. Čia avariją padarė ir signataras Egidijus Bičkauskas“, – apie geografinio centro apylinkėse tykančius pavojus perspėjo bioenergetikas.
Kauno miesto geografinio centro taškas – dar labiau simboliškoje vietoje.
Kaip dainuojama praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio hipių dainelėje, „Jei vilniečiai nesupyks, Kaunas – Lietuvos širdis“. Vilniečiams nėra priežasčių pykti, kad Kaunas – Lietuvos širdis, o Kauno širdis (geografine prasme) – kioske.
Kauno savivaldybės įmonės „Kauno planas“ GIS skyriaus vadovas Ričardas Kvedaravičius pats nustebo, kai paprašytas portalo lrytas.lt apskaičiavo Kauno centro geografinio taško koordinates. Jis sutapo su kiosku, stovinčiu prie Sporto stotelės, šalia Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA).
Laikinosios sostinės geografinis centras šiuo atveju daugiau negu simboliškas. Kioskas siejasi su smulkiu ir vidutiniu verslu, būdingu Kauno ūkiniu ir socialiniu bruožu. Centras – prie LKKA, netoli S. Dariaus ir S. Girėno stadiono, tarsi kauniečių aistringo atsidavimo sportui žymė. Ši vieta taip pat yra vartai į unikalų visoje Lietuvoje parką - Ąžuolyną.
Kauniečiams pasisekė labiau, nei vilniečiams: geografinė laikinosios sostinės širdis plaka bioenergetiškai palyginti švarioje vietoje, energetinių juodųjų skylių čia neaptikta. Tiesa, judrioje Parodos gatvės įkalnėje ir sankryžoje ties K. Petrausko gatve pasitaiko nemažai avarijų, bet tragiškų, pasibaigusių mirtimi ar sunkiais sužeidimais, pastaruoju metu nebuvo.