Galėčiau parašyti eilinį opusą apie tai, kad liguistas dėmesys “mus parodė” yra nelabai solidus, nes nėra čia ką žymėti – parodė transliuotojas tikrai mūsų vieną iškiliausių atlikėjų ir scenos grandų, viskas tvarkoje ir nelabai kas išskirtinio tame fakte. Mes žinom, kad Andrius Mamontovas yra iškilus ir reikšmingas, ir nuo to paminėjimo jis nepasidarė iškilesnis ar reikšmingesnis, nes ir taip yra labai labai arti Olimpo viršaus.
Atkreipti dėmesį reikėtų štai į ką: į apgailėtiną BBC žurnalistų darbą. Žinodami tik tiek, kad Lietuvoje Hamletą vaidina vienas garsiausių šalies roko muzikantų, jie sustūmė tingią, skubotą, betikslę istoriją: “iš pradžių čia net Tina Turner negalėjo groti, o dabar roko muzikantas net Hamletą vaidina”.
Mamontovas gal ir pats kažkiek persūdė su tuo, kad Tina Turner ir Julio Iglesias buvo “uždrausti” – garsusis rekomendacinis aplinkraštis komjaunimo diskotekoms nebuvo išplatintas visiems, mažai kam buvo žinomas ir mažai kieno buvo vykdomas. „Sex Pistols“ mano mokyklos diskotekoje grojo, kai man buvo 10 metų, kaip ir kitus atlikėjus, o kad Julio Iglesias kažkur buvo draudžiamas, tai turbūt greičiau meniniais, o ne ideologiniais pagrindais (o, kad taip šiais laikais kas nors uždraustų radijo stotims groti Katie Melua, tą kniaukiančią vėsios silkės karštumo vargšę, kuri yra baisiau, negu anuomet buvo Dido, su savo paliktos nelaimėlės naratyvais – bet Dido nors dainavo ne taip, kad norėtųsi įsikišti šaukštą į akį ir jį ten sukioti, kol smegenyse neužtils beviltiškas, netikęs, išdvėsęs bespalvės dainorėlės vapėjimas be intonacijos, be išraiškos ir be minčių).
Tačiau kad ir kaip jis būtų persūdęs, reporteriui buvo nesvarbu – jis turėjo gražius “sinchronėlius”, t.y., kalbantį pašnekovą, kuris pasakė kažką lyg ir įspūdingo, kažką lyg ir įsimenančio, kad ir nelabai atitinkančio tiesą.
Nelabai patiko, kad Mamontovas kalbėjo apie Antakalnio plokštelių turgelį kaip apie “mišką”. Ten miškas buvo nebent LDK Gedimino laikais. Ten dabar yra „Lukoil“, o anksčiau visada buvo degalinė, ir tie hiparikai su plokštelėmis visada buvo bezobidni, ir niekas iš valdžios į juos dėmesio nekreipė, lygiai kaip į spekuliantus prie Halės, kurie pardavinėjo tarybiniais laikais kramtoškes ir kvapnų muilą iš Poznanės ir rumuniškus biusthaleterius. Iš pasakojimo atrodo, kad tais ten vos ne žeminėse partizanai prekiavo Steely Dan ir Billy Ray Cyrus plokštelėmis, o pro šalį zvimbė kulipkos.
Interviu beviltybę pabrėžė referavimas į Lietuvą, kaip į “buvusios Sovietų Sąjungos šalį”. Kiek galima? Dabar nebe Sąjūdžio laikai ir po Senamiestį, Vingio parką ir kitas masinio susibūrimo vietas nebesiblaško tas groteskiškas diedukas su šiaudine skrybėle, dainavęs savos kūrybos ir labai beviltiškos meninės kokybės dainas apie K. Prunskienę “kaip lakštutę”, kuri skraido tarp Vilniaus ir Maskvos. Lietuvoje jau didelė dalis gyventojų net sovietinių pasų gyvenime nebėra matę. Prie ko čia ta Sovietų Sąjunga? Kam jūs transliuojate šį reportažą? Tiems, kas pastaruosius 20 metų gyveno oloje ir dabar jiems Lietuvą reikią kontekstualizuoti?
Rodos, tas pats BBC jau kuris laikas nebekalba apie Indiją, kaip apie “buvusią Britų imperijos dalį”, taip pat ir apie Žaliojo iškyšulio salas nebekalbama, sakant “šioje buvusioje Portugalijos teritorijoje”, kaip ir apie Angolą, bet čia prašom – praėjo jau du dešimtmečiai, ir varguoliai žurnalistai, atskridę į Vilnių ir išbuvę čia turbūt pusantros dienos, vietoje reportažo patiekė ataušusių, pašvinkusių ir nykių stereotipų kratinėlį.
Pagalvokite ir prisiminkite apie tai, kai kitą kartą žavėsitės BBC medžiagomis – labai didelė galimybė, kad kitą kartą jums pasakos lygiai taip pat giliai ir lygiai taip pat originaliai. Labai didelė galimybė, kad geriausias dalykas reportaže bus reporterio anglų kalba ir vaizdai, kaip ir čia, kur buvo rodoma iš dviejų pusių mano Bernardinų gatvė.
Šis tekstas publikuotas A. Užkalnio tinklaraštyje „Protokolai“.