Ne, jis nesidomės pensijų ir algų dydžiais, šildymo kainų įtaka piliečių sveikatai ar be tėvų augančių mažamečių bėdomis. Jų misija – gerokai svarbesnė. Na ir kas, kad neįmanoma. Na ir kas, kad sniegas – užpernykštis, o skandalo dubuo – išgramdytas iki paskutinio lašo.
Europarlamentarai šiandien atvyksta patikrinti, kaip lietuviams sekasi ieškoti slaptų Centrinės Žvalgybos Valdybos kalėjimų. Tų, kuriems veikti lyg ir buvo prielaidos ir kurių buvimo (ar nebuvimo) neįrodė nei prokurorai, nei Seimo nariai, nei žmogaus teisių gynėjai.
Kaltę dėl „galėjusių būti“ bazių iki šiol jaučiantys lietuviai revizoriams iš Briuselio parengė gražią programą. Dėl to, kad vaiduoklio ieškojo, bet nerado teisinsis Generalinės prokuratūros tyrėjai, ministrai, svarų žodį dėl savo principingos pozicijos tars prezidentės patarėjas, dėl trūkstamų duomenų rankomis skėsčios Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetų pirmininkas. Svečiai susirūpinusiais veidais linguos galvomis ir šlamins šūsnis popierių, kuriuos paskui išsiveš į Europos sostinę ir atiduos į archyvus.
Bet smagiausia viešnagės dalis laukia ketvirtadienį. Iki soties pamaitinę svečius pasakojimais apie įtartinus lėktuvus, kurie ką nors galėjo atskraidinti, bet nežinia, ar atskraidino, šeimininkai pasiūlys pramogų. Kelionę į Antavilius, kuri delegacijos programoje vadinama „visit to secret site“. Suprask, slaptą vietą, kurioje nematomi CŽV agentai ir vietiniai kolaborantai vykdė vieną po kito nusikaltimą žmonijai. Po slaptą objektą susijaudinusius europiečius vedžios garbūs jo šeimininkai iš Valstybės saugumo departamento.
Tai bus puiki iškyla. Smagūs ir įkvepiantys pokalbiai. Litrai kavos, kilogramai popieriaus. Išleista viena kita dešimtis tūkstančių eurų, suneštų Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų ant šio demokratijos ir žmogaus teisių židinio.
O gal veikiau – dar viena politikų viešųjų ryšių akcija? Tiesa, ne mūsiškių, bet juk seniai žinoma – šita padermė visur vienoda.
Bet įdomiausia šioje, atrodytų, seniai pastipusio šuns spardymą primenančioje istorijoje tas informacinis pasirengimas, kurio komandos skamba labai toli nuo Lietuvos sienų. Iš kažkokių paslaptingų stalčių paslaptingose žinybose vis ištraukiami dulkėti segtuvai su tais pačiais skaičiais: lėktuvų atvykimo ir išvykimo laikais, borto numeriais, jas nuomojančių bendrovių pavadinimais.
Tada nuskamba komanda „Fas!“ ir užburtas ratas pradeda suktis iš naujo: ponai lietuviai, tai radote ar neradote tą CŽV kalėjimą? Ne? Tai ką iki šiol veikėte?
Tuomet prokurorai vilkdami koją už kojos formaliai patikrina šimtą kartų tikrintus faktus (tiksliau pusfakčius) ir atsako: nėra ką tirti, čia nieko naujo. Aha! Vėl galima kalbėti apie Vilniaus blogą valią, nenorą padėti tarptautinėms žmogaus teisių gynimo institucijoms – kitaip tariant, imituoti veiklą, už kurią gali pateikti sąskaitą dosniems rėmėjams ir toliau ieškoti juodosios skylės tamsiame kambaryje.
Gal būtų perspektyviau kamantinėti Vašingtoną ir pačią CŽV? Ne, ten atvirai špygą rodo. O štai lietuviai – visai kas kita. Kantrūs, mandagūs. Priims, pagirdys kava, surengs ekskursiją į „slaptas vietas“ ir, išlydėję svečius, sugrįš prie savo kasdienių darbų. Iki kito nurodymo skubiai ištirti nusikalstamą CŽV tardytojų veiklą savo miškingoje teritorijoje.