Energetikos specialistas S. Kutas: „Žmonės turi žinoti, kokia yra avarijos Visagino atominėje elektrinėje tikimybė“

„Jei kuris nors inžinierius sakytų, kad Visagino atominėje elektrinėje pastatysime japonišką reaktorių, kuris neturi jokios avarijos tikimybės, tai niekas juo nepatikėtų. Save gerbiantis žmogus neturėtų taip daryti.

Statydami elektrinę mes turime žmonėms išaiškinti netgi apie mažai tikėtinas avarijas. Sakykime, bus atsakyta, kad avarijos ar nelaimingo atsitikimo ar kažkokio įvykio, kuris gali sutrikdyti normalų gyvenimą, galimybė yra vienas iš dešimt tūkstančių ar panašiai. Tai turime žinoti ir tai turi būti pasakyta“, - interviu lrytas.lt kalbėjo S. Kutas.

Pokalbis su energetikos specialistu - apie didžiausias atominių elektrinių katastrofas, Ignalinos atominę elektrinę, nerimą dėl Baltarusijos, atominių elektrinių reikalingumą ir avarijų tikimybę.

- Kodėl įvyko avarijos Černobylyje ir Fukušimoje? - lrytas.lt paklausė S. Kuto.

- Černobylyje lemiamą vaidmenį vaidino žmogiškasis faktorius. Buvo atliekami bandymai, kurių negalima buvo atlikti tokia tvarka ir tokiu laiku, kai jie buvo atlikti. Tai buvo pagrindinė avarijos priežastis. Be to, išryškėjo ir projekto netobulumai.

Fukušimoje tokia branduolinė avarija kaip Černobylyje neįvyko. Reaktoriaus korpusas, jo gaubtas liko nepažeisti. Visą avariją sukėlė cunamis, kuris nutraukė elektros tiekimą panaudoto branduolinio kuro saugykloms.

Kadangi iš reaktoriaus išimtame kure branduolinė reakcija dar vyksta, jis išskiria daug šilumos ir turi būti nuolat aušinamas. Kai jūros banga, kurią turbūt visi matėme per televizorių, nušlavė visus elektros šaltinius, kurie galėjo maitinti saugyklą, kuras perkaito, pakilo slėgis ir prasidėjo sprogimai. Buvo imtasi priemonių to išvengti. Užteko tų priemonių ar ne, atsakyti dar sunku. Tyrimas dar vyksta, galutiniai rezultatai bus po metų kitų.

Kokia pamoka? Gal žiauru taip kalbėti, bet visos pasaulyje sukurtos saugos sistemos ir taisyklės, kaip apsaugoti žmogų, gamtą ir visą kitą, yra parašytos krauju. Kiekviena avarija yra milžiniškas impulsas visoms institucijoms, mokslui ir kitiems, išnagrinėti, kas įvyko, ir padaryti taip, kad kitą kartą tokios avarijos nebūtų.

Daug patobulinimų buvo padaryta po branduolinės avarijos Trijų mylių elektrinėje JAV, po to po Černobylio. Po Fukušimos avarijos matoma, kad bus labai daug padaryta tobulinant planuojamus statyti ar jau statomus reaktorius. Ir, jei reikės, bus taisomi veikiantys reaktoriai. Jau dabar visuose Europoje veikiančiuose reaktoriuose vyksta patikrinimai.

- Černobylio avarijos metu buvau Lenkijoje su energetikų delegacija. Tuo metu Lenkijoje buvo šiek tiek laisviau nei Sovietų Sąjungoje, ten jau kuždėjosi, kad kažkas baisaus įvyko. Nors jie mūsų bijojo ir apie tai su mumis nekalbėjo, bet jautėsi, kad kažkas vyksta.

Apie avariją sužinojau tik grįžęs į Lietuvą, kai apie ją buvo pranešta oficialiai.

- Lenkijoje kokių nors papildomų priemonių nesiėmėme, ten ir nebuvo pavojaus. O Lietuvoje neturėjome informacijos, kur ta radiacija sklaidosi, pabėgti nebandžiau. Tas radioaktyvus debesis sukinėjosi, įvairiu laiku įvairiose vietose jo skleidžiama kenksminga spinduliuotė kito. Tai į Neringą debesys nueidavo, tai dar kur nors.

- Kiekvienas žmogus turi savisaugos jausmą, jis apie tai turi galvoti. Pabrėžiau, kad statydami elektrinę mes turime žmonėms išaiškinti netgi apie mažai tikėtinas avarijas. Ne gąsdinti, ne meluoti, kaip kartais dabar tenka girdėti, bet pasakyti visišką tiesą. Kito kelio nėra. Gyvename demokratiškoje šalyje, visuomenės nuomonė yra labai svarbi, todėl ja manipuliuoti negalima.

Visiška tiesa – tai techninių sprendimų parodymas. Sakykime, bus atsakyta, kad avarijos ar nelaimingo atsitikimo ar kažkokio įvykio, kuris gali sutrikdyti normalų gyvenimą, galimybė yra vienas iš dešimt tūkstančių ar panašiai. Tai turi būti pasakyta.

Pažanga, naujos technikos atsiradimas visais laikais sukeldavo tam tikrą šoką, nuo garvežio atsiradimo laikų. Pirmasis įstatymas dėl geležinkelių Jungtinėje Karalystėje reikalavo, kad prieš garvežį eitų pranešėjas, skelbiantis, kad važiuoja garvežys. Tai juokinga priemonė, bet tada atrodė pagrįsta. Taip ir čia. Technika vystosi, priemonės darosi sudėtingesnės, bet daug patikimesnės.

- Nebūčiau, be jokios abejonės.

Visagino centre stovėjo prietaisas, kuris rodė, kokia yra radiacijos spinduliuotė. Ji paprastai buvo mažesnė nei tuo metu Vilniuje. Vilniuje yra natūralioji spinduliuotė, daug pramonės įmonių, transporto priemonių, kitų taršos šaltinių. Net įprastas kuras yra kažkiek radioaktyvus. Visagine gyvenant jokio sveikatos pakenkimo negalėjo būti. Ir nebuvo. Žinoma, tol, kol elektrinė veikia normaliu režimu.

- Visoje Lietuvos teritorijoje, tame tarpe ir tame šiaurės rytų kampe, kur stovi elektrinė, dominuoja vakarų vėjai. Jie pučia ne į Lietuvą.

Vienas iš saugos užtikrinimo elementų yra avarinės parengties planų parengimas, situacijos išnagrinėjamas. Nagrinėjama, ką daryti avarijos atveju, nors jos tikimybė ir labai maža. Būtina, kad žmonės ir elektrinės personalas žinotų, kaip reikia elgtis.

- Į senosios elektrinės evakuacijos zoną Vilnius nepateko. Tikslių evakuacijos zonos ribų dabar neatsimenu, bet man atrodo, ji buvo apie 30 kilometrų.

Naujosios elektrinės plano dar nėra. Projektiniuose pasiūlymuose kalbama, kad jis turi būti sudarytas, bet tai bus tik kai projektas bus parengtas. Galima spėti, kad zona bus 30-50 kilometrų apie elektrinę.

Jei įvertintumėte Baltarusijoje statomą elektrinę, mano supratimu, Vilnius į jos evakuacijos zoną patektų. Todėl, kad ji nuo Vilniaus nutolusi mažiau kaip 50 kilometrų. Vien dėl kaimyninės šalies sostinės artumo Baltarusijos atominei elektrinei parinkta vieta nėra pati geriausia.

Avarijos atveju ši elektrinė galėtų užteršti Neries baseino vandenis, šis baseinas siejasi su Nemuno baseinu. Paviršiniai vandenys būtų užteršti praktiškai visoje šitoje zonoje. Esu girdėjęs, kad požeminiai, gruntiniai to Baltarusijos regiono vandenys siejasi su Lietuvos vandenimis, bet patvirtinti negaliu. Kiek žinau, baltarusiai atsakė dar ne į visus klausimus, kuriuos jiems pateikėme.

Senoji Ignalinos elektrinėje pavojaus Vilniaus ar kitų Lietuvos vietų požeminiams vandenims nekėlė. Viskas ten buvo tvarkoje.

- Lietuva neturi organinio ar, kaip dabar vadina, iškastinio kuro išteklių. Iškastinis kuras, jei jo mes ir turėtume, deginant duoda daug teršalų, kurie yra labai pavojingi ir žmonija dėl to yra susirūpinusi.

Jei valstybė visiškai neturi elektros gamybos pajėgumų, kalbėti apie jos energetinį saugumą nėra įmanoma. Tokiu atveju renkantis kuro išteklius pats tinkamiausias pasirodo branduolinis kuras.

Antroji klausimo pusė, tai, kad elektrinę neva visi gyventojai laiko pavojingu objektu, bet jam pritaria – manau, taip ir turi būti. Visi žmonės turime suprasti, kad atominė elektrinė nėra smulki hidroelektrinė, kurios užtvanka pavasarį gali išvirsti ir dėl to žmonės gali nukentėti. Avarijos mastai žymiai didesni. Todėl valstybės, mokslo organizacijų dėmesys, personalo rengimas, terorizmo užkardymas yra labai svarbūs klausimai, kurie sprendžiant, ar statyti atominę elektrinę, ar ne, turi būti išnagrinėti.

Technologijos turi būti nuolat tobulinamos. Tai ir daroma. Jei prisimintume pirmąsias elektrines JAV, kur buvo pirmoji komercinė atominė elektrinė, ir Obninsko elektrinę prie Maskvos – technologijos, naudojamos naujai pastatytose ar dar statomose elektrinėse, yra nepalyginamai sudėtingesnės, bet jos ir daug kartų saugesnės.

Technikos pažanga ir lemia, kad žmonės tiki. Važiuoti arklio traukiamu vežimu yra iš tikrųjų saugiau nei automobiliu. Bet automobilyje yra daug priemonių, kurios padeda pavojų sušvelninti.

- Jei paklaustumėte tų, kurie organizavo tas akcijas, jie pasakytų, kad tai buvo grynai politinė akcija, nukreipta prieš Sovietų Sąjungą. Ignalinos atominė elektrinė buvo labai uždaras objektas, Lietuva daug negalėjo jo įtakoti. Kova prieš Ignalinos atominę elektrinę buvo kova prieš buvimą Tarybų Sąjungoje. To turime nepamiršti.

Specialistai buvo tikrai labai sąžiningai nusiteikę stengtis, kad tą elektrinę būtų galima kiek galima saugiau ir ilgiau eksploatuoti. Protestų tikslas nebuvo sustiprinti branduolinę saugą, o parodyti, kad visas Sovietų Sąjungos įtaka Lietuvai yra nepriimtina.

Ir sovietiniais laikais atominės elektrinės statyba buvo dėmesio centre, nors liaudies balso nebuvo klausiama. Lietuvos mokslininkai daug prisidėjo, kad būtų pastatyta kuo tinkamiausia ir saugiausia tais laikais galima atominė elektrinė.

Negalima neigti, kad tokio prieštaravimo nebuvo - jis buvo. Kai kurie žmonės prisiminimuose rašo, kad jie liko tos pačios nuomonės, kad nereikėjo Lietuvai tokios elektrinės. Bet ji buvo pastatyta ir sėkmingai eksploatuota.

- Jei kuris nors inžinierius sakytų, kad Visagino atominėje elektrinėje pastatysime japonišką reaktorių, kuris neturi jokios avarijos tikimybės, tai niekas juo nepatikėtų. Save gerbiantis žmogus neturėtų taip daryti.

Bet kokiame techniniame įrenginyje avarijos tikimybė yra. Bet ji yra labai maža ir siekiama, kad būtų mažiausia. Ir, svarbiausia, kad ir ta maža tikimybė neįvyktų.

Visi lėktuvai turi avarijos tikimybę, ji yra labai maža. Daroma taip, kad ta rizika būtų mažiausia.

Tokių reaktorių, koks sukėlė avariją Černobylyje, tikrai nebėra. Ignalinoje reaktoriai buvo irgi RBMK tipo, kaip Černobylyje, bet ne tos pačios kartos – mūsų buvo geresni. Bet atsižvelgiant į Černobylio pamokas buvo skirta apie 800 mln. litų, kad Ignalinos elektrinės sauga būtų pagerinta.

Atominė elektrinė turi ir švarų kurą, ir tiekimo saugumą. Yra daug priemonių ir aplinkybių, kurios patvirtina, kad šiuo metu ta energijos rūšis yra priimtina.

Negalima į ją žiūrėti kaip į absoliučiai vienintelį elektros šaltinį, visada pasisakome už tai, kad kuro įvairovė būtų išlaikyta, savo vietą energetikos balanse turi ir nafta, ir biokuras. Kuo balansas įvairesnis, kuo geriau atitinka šalies sąlygas, tuo aukštesniame lygyje yra energetikos saugumas.