Tiesa, pastatė ne savo ištaigingoje salėje su unikaliomis stiklo blokelių lubomis, o fojė ant postamento. Ir ne Auksinio scenos kryžiaus vertą spektaklį, o raudoną sofą su auksine šio teatro įkūrėjo R. Tumino ranka.
Kultūros pasaulyje išsyk pasklido kalbos, kad toji ranka – ne tik auksinė, bet ir gyva. Ji laigo po teatrą tarsi Daiktas iš „Adamsų šeimynėlės”. Ne vietoj padėtą daiktą pakelia. Perdegusias lemputes keičia. Kartais kokią išdaigą iškrečia.
Dažniausiai tas penkiapirštis Daiktas užsiropščia ant jaunųjų R.Tumino auklėtinių pečių ir pataria, kaip ką daryti.
Kitaip tariant, darbuojasi rusų aktoriams Maskvoje diriguojančio Mokytojo pakaitalu. Nepasakysi, kad nepadeda. Kartais nauji Vilniaus mažojo spektakliai net peržengia vidutinį lygį.
Atsirado ir tokių kultūros pasaulio žmonių, kurie, išvydę raudonąją sofą, ėmė žarstytis patarimais, kurie Mažajam teatrui padėtų prisidurti prie salės nuomos: „Įkurkite vaškinių figūrų muziejų.
Šalia auksinės R. Tumino rankos išrikiuokite geriausiuose šio režisieriaus spektakliuose vaidinusių aktorių figūras. Ir stovės E. Gabrėnaitė, S. Račkys, V. Šapranauskas, G. Girdvainis, L. Kalpokaitė. Ekskursijos tikrai bus pelningos!”
Turbūt girdėjote, kad gamta nemėgsta tuštumos – įdubą pripildo vandens, netektį – ilgesio.
Lietuvos teatrai, atrodo, kartais irgi labiau paiso ne kultūros, o gamtos dėsnių.
Talentingiausi šalies režisieriai kala meną ir pinigus užsienyje, tuo tarpu kai kurios mūsų scenos meno įstaigos leidžia praeitį šlovinančias knygas, lieja auksines rankas ir net verda uogienę iš uogų, prieš daugelį metų prisirpusių „Vyšnių sode”.