„Devyniasdešimtaisiais buvo čia atvažiavusi ta - gal Laima Andrikienė - ir norėjo griauti paminklą. Tačiau žmonės susirinko ir neleido. O kam griauti? Ten irgi palaidoti tokie patys žmonės, jie turėjo motinas, tėvus, jie čia žuvo, tai jų kapinės, tegul taip ir lieka“, – nusistebėjus, kaip čia išliko toks paminklas, paaiškino šalia kapų gyvenanti moteris.
Ir neskubėkite rėkti, kad miestelį valdo komunistai ar Rusijos padlaižiai – ten tiesiog gyvena tie, kurie gerai atsimena savo istoriją ir nenori užmiršti nei jos pamokų, nei ją lėmusių žmonių. Ir nesiraukykite, kad kaimiečiams tikriausiai viskas vienodai šviečia, dėl to nieko ir nekeičia. Gal ir keista, tačiau būtent Kurklių žmonės savo istorija itin domisi – juk ir pats į gimtąjį kaimą užsukau tik dėl to, kad ten, sausakimšoje bažnyčioje, vyko gydytojos A. Žvinienės išleistos knygos „Kurkliai“ pristatymas. Knygos, į kurią sudėti žymių ir paprastų čia gyvenusių ir iš čia kilusių žmonių gyvenimų aprašymai.
„Turiu dėl tų kapinių ir paminklo visus dokumentus, – sakė Kurklių seniūnas Algimantas Jurkus. – Pradžioje tikrai buvo noras viską nugriauti. Tačiau tuomet žmonės nesutiko, o po to pritrūko pinigų. Juk kapinėse palaidoti ne tik nežinomi kareiviai, ten - ir žmonės su pavardėmis, kapus lanko giminės iš Rusijos. Buvo sutarta, parengtas projektas perlaidoti juos tėvynėje, bet tam reikėjo pinigų.
Viskas užsitęsė, o po to Lietuva su Rusija pasirašė sutartį dėl tarpusavio paminklų apsaugos – jie saugo mūsiškius Sibire, mes – jų.
Kunigas kapines su visu paminklu pašventino, 2007 m. Rusijos ambasados lėšomis jos buvo restauruotos ir dabar jau niekas liesti nebegali. O aš ir pats manau, kad istorija yra istorija ir viskas, kas vyko, reikia atsiminti.“
Štai ir kilo mano galvoje paradoksali mintis – šiais laikais toks išlikęs paminklas rodo, kad čia gyvena savarankiškai mąstantys, o ne masiniam ujimui paklūstantys žmonės. Ir jei mūsų šalį kas nors vėl užpuls, tikiu, kad drąsiausiai ją gins tie, kurie saugojo visus paminklus. O tie, kurie griovė, su džiaugsmu puls griauti tai, ką nurodys naujieji vadai. Nes priešais ir savais žmones dažnai paverčia aplinkybės, o štai būti kūrėjais ir statytojais ar griovėjais ir naikintojais jie pasirenka patys.
Gal todėl tuose pačiuose Kurkliuose, tiesiai ten, kur dabar stovi sovietinio kario skulptūra, iki pat 1952 m. išsilaikė paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Gal todėl mūšiuose prie šio miestelio ir rusų karių žuvo šimtąkart daugiau negu užimant tą patį Taliną (Estijos sostinę vokiečiai paliko be mūšių).
Jei griauni, vadinasi, bijai, jei nori, kad būtų užmiršta – sieki pakartoti. O galiausiai vis tiek lieka vien kapas ir tik tai, ką sukūrei. Arba ąžuolas ir keturi berželiai, kuriuos Kurklių pakrašty, ten, kur žuvo rusų išminuotojas, pasodino gyventojai. Na ir kas, kad jis buvo rusas – išminuodamas kelią jis išgelbėjo vežimais ten važinėdavusių lietuvių gyvybes.