Televizijoje sukūręs pusiau vaidybinį filmą „Laiškas žuvėdrai“ ir vaidybinę juostą „Mano Irena“ pagal V. Miliūno apysaką, Vytautas galutinai atsigręžė į dokumentinį kiną ir stengėsi kurti filmus apie Lietuvos miestus ir žmones (Vilnių, grafiką Joną Kuzminskį, mokytoją S. Guobį), norėdamas kuo labiau išvengti tam laikmečiui būdingų politinių šūkių. Išvengti ne visada pavyko, gal todėl į to meto tikrovę žvelgė su ironija, gana sąmojingai pajuokdamas susiformavusius veidmainiškus mąstymo stereotipus, nepiktai dėl jų įgeldamas ir savo kolegas.
Nuo politinio absurdo pailsėdavo kurdamas muzikinius filmus – „Subatos vakarėlį“, „Keturi sugrįžimai“, „Rūta žalioji“, įamžindamas garsių Lietuvos dainininkų, muzikantų žavias kūrybos akimirkas ir mūsų liaudies dainų grožį.
Paskutiniai keleri metai Vytautui buvo nelengvi: ekrane nematė ne tik savo ir kolegų sukurtų darbų, bet neįžvelgė ir raidžių, net žydro dangaus, žydinčių gėlių ir žaliuojančių medžių.