Prieš 20 metų Lietuvą vienijo istorija. Netolima, pažymėta kulkų ir geležinkelių trasomis, nesunkiai atkuriama beveik kiekvienoje šeimoje. Bendro likimo jausmas buvo stipresnis už pažiūras, nes teroras skynė visus: socialistus, katalikus, tautininkus ir pilnutinės demokratijos šalininkus. Vos tik sąjūdis pajusdavo vidinio skilimo pavojų, iškart buvo gręžiamasi į istoriją. Rezultatai stulbinantys: net didžiausi politiniai egoistai pajusdavo skaldymosi istorinę kainą.
Visi intuityviai juto ribą, kurią peržengus iškiltų ir atkuriamos valstybės prasmės klausimas. Pelnytai ar ne, bet tokios nerevizuojamos ir neperžengiamos sienos sergėtojais tapo signatarai (nebūtinai tik pasirašiusieji) - susipriešinę pažiūromis individualiai ir vis tiek nepraradę suvokimo, kas yra bendra.
Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva atėjo į sudėtingą ir, kaip dabar nuolatos intelektualų primenama, net europinės civilizacijos žlugimo ženklais nužymėtą pasaulį, todėl vienintelė viltis išlikti ant plausto buvo bent jau vienodas tikslo supratimas. Tokiu tikslu buvo paskelbtas grįžimas į Europą. Klausti, ką tai reiškia, buvo laikoma nekorektiška. Europa - tai ne geografinė sąvoka, tai laisvė, gerbūvis ir aukštesnė kultūra.
Privati nuosavybė ir laisva rinka buvo laikomi naujos ekonominės veiklos pagrindu. Žmogus, kalbantis apie laukinį kapitalizmą, buvo laikomas atgyvena, blogesniu net už marksistą. Gerai prisimenu, kokį teigiamą įspūdį darė Lenkijos vyriausybės vicepremjero ir finansų ministro , rinkos ekonomikos reformų autoriaus L. Balcerovičiaus idėjos. Net liberalizmas buvo laikomas pernelyg kairia ideologija.
Į Lietuvą iš viso pasaulio plaukė išskirtinai dešiniosios ekonominės programos. Dešiniosios ekonominės reformos buvo tiesiogiai siejamos su nepriklausomybės įtvirtinimu ir Rusijos ekonominės krizės metu net paskelbta, kad Lietuva galutinai atsisveikino su praeitimi ir tapo Vakarų Europos valstybe. Paradoksalu, bet būtent įstojus į ES, kai kelionės tikslas regis jau pasiektas, pasigirdo kitokie ekonominių reformų vertinimai.
Užtenka net paviršutiniškai palyginti, kas dominavo žiniasklaidoje prieš aštuonis metus stojant į ES, ir kas praėjus aštuoniems metams po įstojimo. Šokiruoja net tų pačių autorių tekstai. Privatizaciją, kuri , nors ir skausminga, yra viena esminė rinkos ekonomikos reformos dalis, pakeitė kalbos apie prichvatizaciją, žemės grąžinimą , dėl kurio kentėjo net dvi politikų kadencijos, kaltinimai žemgrobyste, verslininkams vėl sugrąžintas tarybinis spekuliantų pavadinimas.
Dešimt metų dominavusius svarstymus, kaip uždirbti pinigus, ką gaminti, kokiu būdu skatinti verslą, pakeitė populistiniai samprotavimai, kaip likusius pinigus padalinti, o jeigu jų trūksta, nacionalizuoti įmones . Ekonominių reformų sąvoka pamažu išsitrina ir iš politinių partijų programų. Ne be toks patrauklus atrodo ir grįžimo į Europą šūkis.
Susilpnėjo ir vienijęs istorinės savimonės vaidmuo. Tai, kas dar neseniai buvo pasipriešinimo senai sistemai impulsu, optimistiniu kovingu nusiteikimu, pradėjo transformuotis į savotišką pasidavimą likimui ir net uždarumą. Sumenkėjo ir asmenybių, kurie vis dar laikė istorijos vėliavą ir įkvėpdavo kitus, įtaka visuomenei. Netgi dar blogiau. Tie patys intelektualai ir iškilus politikai, kurie iš sąjūdžio tribūnų skelbė naują Lietuvos erą, dabar net vienas su kitu lenktyniaudami skleidžia pesimizmą.
Paskaitykite tų žmonių tekstus per paskutinius penkis metus. Europa jiems jau žlunga, už sienos trypia barbarai, kur bepažvelgsi, visur dvasiniai puvėsiai, kuriuos , pasirodo, kažkodėl užveisė anglosaksai, o apie Lietuvą, jų nuomone, nebeverta ir kalbėti – barbarai ją nušluos nuo žemės paviršiaus pirmiau nei kitas Europos valstybes. Apie Lietuvos dvasinį gyvenimą kalbama tik medicinos terminais. Valdžia išsigimė, visuomenė serga, pūliuoja, reikia operuoti, bet , deja, tie, kurie su skalpeliu dar galėtų darbuotis, jau išvažiavo į kitas šalis.
Vienintelė išeitis – apsitverti prie ežero, upės, pamiškėje ir spoksoti su viltimi į mėnulį – gal tas kada nors nukris ant barbarų. Praktiškai tai ir viskas, ką šiuo metu sugebame pasakyti apie save po dvidešimties metų. Bet ar tai, kas sakoma ir rašoma yra tiesa? Mano manymu, šiuolaikiniame pasaulyje galima pririnkti argumentų ir kur kas baisesnėms pranašystėms. Bet šviesos yra daugiau negu tamsos. Pasauliu ir gyvenimu nusivylę rašytojai, filosofai, pavargę politikai labai dažnai savo vidines problemas stengiasi perkelti į visuomenę. Galima juos suprasti ir užjausti, bet kitoms kartoms, pagaliau savo anūkams, būtų neteisinga palikti vienpusį pasaulio vaizdą.
Europa nežlunga. Ji gyvena milžiniško lūžio, kuris vyko visą dvidešimtą amžių, laikotarpį ir yra ties naujos kokybės slenksčiu. Pirmą kartą Europos, o ir pasaulio istorijoje, vyksta precedento neturintis eksperimentas, kaip laisvą rinką, susijusią su asmenine iniciatyva, konkurencija, ir iš dalies su žmogaus agresyvumu, suderinti su socialiniais klausimais, taikiu sugyvenimu ir pagalba vienų kitiems. Tie išminčiai, kurie kalbėjo apie Europos žlugimą, tada dar tokios galimybės nematė. Tikriausiai reikėjo net karo, kad žmogus pamatytų mirties instinkto finalą.
Gal eksperimentas iš karto ir nepasiseks, teks pergyventi dar ne vieną subyrėjimo ir jungimosi etapą, bet idėja jau paskleista ir ji plinta. Lietuva turi savo istorijoje dar neregėtą šansą kaip laisva nepriklausoma valstybė dalyvauti šiame gigantiškame projekte. Per 20 metų Lietuva praktiškai nuėjo šimtmečio kelią, todėl trumparegiška varyti save į kampą ir paskui save tempti kitus.