Aš — irgi. Juokaudama galiu sakyti, kad televizijos nežiūriu, nes joje dirbu.
O nustojus juokauti darosi graudu, kaip lietuviški televizijos kanalai genėja šakas, ant kurių suposi jų inkilėliai.
Išvyti žiūrovą labai lengva, susigrąžinti nepaprastai sunku, kaip ir radus gerą sūrį prastesnio nebesinori.
Sakoma, kad kokybė ir turinys yra tokie, kokių nori žiūrovai, tačiau tirpstantys jų stulpeliai reitingų lentelėse aiškiai rodo, kad dabartinė eterio beskonybė su lėkštomis temomis, dramatiškų balsų pseudožurnalistika ir abejotinų pasiekimų žvaigždėmis skani ne visiems, kad ir kaip tuo stengtųsi įtikinti kai kurių TV kanalų vadovai.
“Televizija rodo sukčius”, — sakydavo freken Bok. Lietuviškos televizijos rodo dar ir prietrankas, kurie tėra garsūs savo garsumu tose pačiose juos išgarsinusiose televizijose.
Svarbesnis už klausimą apie vištą su visu jos kiaušiniu yra TV auditorijos ir laidų dalyvių požiūris į televizijos kanalus.
“Žiniasklaida turi keistis, tik nuo žurnalistų priklausys, kokios vertybės joje dominuos”, — sako prezidentė... ir besibaigiančių metų įvykiams apibendrinti pasirenka žiūrimiausią, tačiau vienintelę iki šiol Lietuvoje neetiška pripažintą televiziją.
Ar girdėjote, kad dėl neetiškų laidų iš televizijos kas nors atsiimtų reklamos užsakymą, nes reklamdaviams būtų gėda, o dar labiau baisu, jog žmonės nebepirks tokiose laidose reklamuojamų dalykų?
Netikiu šventa televizijos misija mokyti, šviesti ir auklėti — tai pirmiausia turi daryti šeima. Jei vaikas namie girdės rusiškus “matus”, kažin ar fone tuo metu dar bus galima išgirsti “Lyderių” (LTV) transliaciją.
Televizija yra labiau pramoga norint atsipalaiduoti ir šiek tiek informacijos. Man pačiai bet kokia faktais paremta laida (nebūtinai žinios) yra pati geriausia televizinė pramoga.
Apie žinių kokybę Lietuvoje reikėtų kalbėti atskirai ir daug. Jei reikia tikros ir tikslios informacijos kad ir apie biudžeto svarstymą, neužtenka pasižiūrėti visų televizijų žinių laidų.
Jei noriu žinoti, kaip buvo iš tikrųjų, turiu perskaityti ir Seimo posėdžio stenogramą.
Kam tada gaišti laiką žiūrint TV naujienų laidas? Ir čia kažin ar tinka pasiteisinimas, kad viską lemia menki biudžetai. Lemia, bet ne viską. Jei reporteris į klausimą, dėl ko rengia vieną ar kitą reportažą, tegali atsakyti, kad “liepė redaktorius”, gero reportažo neverta tikėtis.
O kad rengia kaip tik dėl to ir ne iki galo suprasdamas, ką rengia, pamatyti ne tokia jau retenybė.
Niekaip negalėčiau įsivaizduoti, kad savo kuriamo darbo idėjos pora sakinių negalėtų nusakyti toks Waldemaras Januszczakas, filmuojantis dokumentiką britų visuomeninei televizijai “Channel 4”. Nesvarbu, ar jis kuria ciklą apie impresionistus, ar apie architektūrą.
Prieštaringai vertinamas meno kritikas tiesiog nusišlapino prie Rašmoro Kalno nacionalinio paminklo, kur uoloje iškalti keturių JAV prezidentų biustai, taip įvertindamas meninę šio kūrinio vertę.
Jis, beje, sako, kad rengti laidas televizijai nėra taip sunku, kaip kartais priimta manyti. Tikiu — nesunku, kai žinai, ką ir kodėl filmuoji, ir dar turi prabangą dirbti su geru operatoriumi, kuriam lygiai taip pat rūpi rezultatas.
Televizijos laidų kūrėjai kartais vartoja terminą “tapetai”. Taip vadinamas vaizdas, kurio nematydamas žiūrovas visiškai nieko nepraranda, nes visa informacija pateikiama tik balsu, o ne vaizdu. Lietuviškuose kanaluose “tapetai” karaliauja.
Geras amatininkas vertinamas nepriklausomai nuo amato. O televizijos laidų kūrėjas geras tas, kuris dirba efektyviai ir informaciją pateikia įdomiai, o ne reiškia abejotinas pretenzijas į meną ten, kur jų mažiausiai reikia.
Tokiems ciklams kaip W.Januszczako parengti reikia daugiau pinigų, negu išrodyti vienos ar kitos ponios spintą su šalia pastatytu vyru. Bet dar labiau reikia, kad autorius būtų perskaitęs vieną kitą dešimtį bibliotekos lentynų.
O šis užsiėmimas, beje, yra žymiai geresnis nei televizoriaus žiūrėjimas.