D. Kriščiūnienė ištraukia iš seifo 3,6 kilogramo sveriantį maišelį. Jame – 1402 litai ir 58 centai monetomis ir banknotais.
Tiek neseniai vykusio seminaro apie greitai uždirbamus pinigus metu beveik šimtas dalyvių per porą valandų surinko Vilniaus gatvėse. Devynių asmenų grupei, kurioje buvo D. Kriščiūnienė, vilniečiai paaukojo daugiausia – 324 litus.
Visus surinktus pinigus seminaro dalyviai nutarė skirti Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinei mokyklai, kuriai vadovauja ši 51 metų moteris.
Tačiau prašyti aukų nebuvo lengvas darbas. Sunkiausia buvo peržengti ribą, už kurios – asocialaus žmogaus gyvenimas. D.Kriščiūnienė prisipažino, kad grįžus net paltas nuo prakaito buvo sušlapęs.
– Kaip kilo mintis gatvėje rinkti aukas? – D. Kriščiūnienės pasiteiravo „Sostinė”.
– Atvykus į seminarą apie septynis būdus, kaip per pirmą mėnesį uždirbti antrą atlyginimą, niekas nė nenutuokė, kad bus tokia užduotis – turėsime peržengti vadinamąją komforto zoną.
Jis daugiau buvo skirtas verslo atstovams, bet ir pedagogams būtinos tokios žinios, nes moksleiviai mokosi ekonomikos dalykų. Mes privalome juos išmokyti, kaip pinigus uždirbti, juos taupyti.
Lauko pratybos seminaro pabaigoje buvo pavadintos abstrakčiai – „Oro pardavimas”. Visiškai nepažįstami žmonės susiskirstėme į grupes ir iškeliavome. Mums buvo leista sakyti ką nori, pristatyti bet kokias idėjas, kad parneštume kuo daugiau pinigų.
Mūsų grupė nuvažiavo prie prekybos centro „Panorama”. Iš pradžių maniau, kad neblogai būtų rinkti pinigus gyvūnų globos organizacijoms, nes pati auginu du šunis, paimtus iš gatvės.
Manėme žmones kalbinti prekybos centro požeminėje automobilių aikštelėje, bet ten buvo tamsu, nejauku, mes patys jautėmės nedrąsiai.
– Kodėl neprašėte pinigų beglobiams gyvūnams, o nusprendėte sakyti tiesą?
– Kad būtina sakyti tiesą, supratau labai greitai. Man pritarė ir kolega. Juk tik sakydamas tiesą gyvenime gali daug pasiekti. Tuo įsitikinau jau anksčiau, prašydama paramos mūsų mokyklai.
Prisistatydama taip ir sakiau – dalyvaujame seminare, neslėpiau savo vardo, pavardės. Mūsų grupė nesigrimavo, nepersirengė valkatomis. Tačiau vis tiek buvo labai nesmagu save peržengti, pasijusti vargšu. Čia juk ne projektus sėdint prie stalo kurti prašant paramos.
Aukotojų paprašiau užrašyti savo telefono numerius, elektroninio pašto adresus ir prižadėjau juos informuoti, kam bus panaudoti surinkti pinigai.
– Kaip vilniečiai sutiko prašymą paaukoti pinigų? Kiek tarp jų buvo pasipiktinusių, sakančių, kad reikia eiti dirbti, o ne išmaldos kaulyti?
– Sutikome tik malonius, kultūringus vilniečius, kurie įdėmiai išklausė. Buvo tik keli žmonės, kurie labai skubėjo, bet ir tie atsiprašė, kad neturi laiko.
Tiesa, pasitaikė žmonių, kurie manė, kad mes pristatome kažkokį produktą, kiti nusišypsoję paaiškindavo, jog mūsų akcijoje jau dalyvavo ir paaukojo.
Tačiau nė vienas užkalbintas žmogus nepalydėjo piktu žodžiu, nesiūlė eiti dirbti.
– Nejaugi visos aukų rinkėjų grupės sutiko tik geranoriškus praeivius?
– Grupėms, rinkusioms pinigus kitose Vilniaus vietose, visko pasitaikė. Jos elgėsi kitaip nei mes. Vieni siūlė geras emocijas – paaukoti pinigų už šypseną, apkabinimą, komplimentą. Kiti prašė aukos už nešulių pernešimą, pavėžėjimą. Man tai pasirodė kažkur jau matyta ar girdėta.
Kiti lankstė popierines gėles ir mėgino jas parduoti, bet tai nelabai sekėsi.
Treti, sutikę gatvėje moterį, pardavinėjančią gėles, bandė jų įsiūlyti praeiviams. Su pardavėja jie sutarė, kad už tai gaus atlygį. Bet šiai grupei pristigo laiko, kad surinktų didesnę sumą.
Viena moteris prisidėjo prie gatvėje žongliruojančio vaikino. Kai jai ėmė sektis ir vilniečiai pradėjo mesti pinigus, vaikinas atėmė iš moters įrankius.
Kita moteris gatvėje sutiktiems žmonėms pasakojo istoriją, kaip atvažiavo į Vilnių iš Kauno, kad paburtų čigonė. Ji prarado visus pinigus ir neturi už ką grįžti namo. Moteris klūpėjo gatvėje ištiesta ranka.
Aukų rinkėjai pasakojo sutikę daug užsieniečių, kurie prisipažino neturintys grynųjų. Atvykėliai siūlė nueiti iki bankomato, bet retas sutiko nenorėdamas gaišti laiko.
– Kuo pasireiškė diskomfortas, kai teko prieiti prie žmogaus ištiesta ranka?
– Tų nepatogumų buvo ne vienas. Kai gyvenime taip nesielgi, įsijungia kažkokie vidiniai saugikliai. Sunku suvaldyti jaudulį, prakaituoji.
Nors žmonėms nemelavau, vis tiek buvo nepatogu, kad negalėjau jiems pasakyti, kam konkrečiai bus panaudotos aukos.
Viena parduotuvės kasininkė taip ir pasakė, kad turi paskutinius 4 litus. Ir juos atidavė. Tai mane labai sujaudino.
– Kaip rinkotės, iš ko paprašyti aukos – pasiturinčio pono, turisto, jaunuolio?
– Žmonių nesirinkome, nes nebuvo tam laiko. Juk aukoms rinkti buvo skirtos tik dvi valandos.
Aišku, nužvelgęs žmogų gali spėti – paaukos ar ne. Bet man buvo įdomiausia pakalbinti kuo daugiau vilniečių. Šnekėjausi su jaunimu, nors žinojau, kad tokie žmonės per daug pinigų neturi. Įdomu buvo sužinoti, ar jaunuoliai aukoja, ar užsiima labdara.
Ir jaunimas negailėjo pinigų. Štai pietavusi pora įmetė 8 litus, nes sakė, kad sveikina idėją. Vaikinas išpurtė visas kišenes ir surinko monetas.
Prekybos centro knygyne sutikau psichiatrą Dainių Pūrą. Jis sakė turįs kitokį požiūrį į labdaros rinkimo akcijas. Padiskutavome apie tai, ir vilnietis paaukojo 30 litų.
Vienos informacinių technologijų bendrovių vadovas Kęstutis Užpalis paaukojo 100 litų. Jis manęs paprašė vizitinės kortelės. Kaip tyčia jos neturėjau, buvau palikusi automobilyje, todėl parodžiau asmens tapatybės kortelę.
Verslininkas pasakė, kad tokiam tikslui jam negaila pinigų. Išsiskyrėme pažadėję vienas apie kitą susirasti informacijos ir daugiau pasiskaityti internete. Beje, tą dieną K.Užpalis buvo sutikęs kitą mūsų grupę ir taip pat paaukojo.
– Ar žinojote, kad Vilniuje draudžiama prašyti išmaldos, ir stengėtės nepakliūti į vaizdo kamerų aprėptį?
– Esu apie tai girdėjusi, bet gavę tokią užduotį dėl streso visai pamiršome.
Netgi seminaro dalyviams, kurie buvo iš Vilniaus, toks draudimas išgaravo iš galvos.
Jeigu būtume tai prisiminę, gal būtume vengę vaizdo kamerų, dairęsi policijos pareigūnų.