Pokyčius lemia orai ir valdininkai
Pirmi desertinių veislių žemaūgių obelų sodinukai pasodinti 1996-1998 metais ir dabar 160 ha auga „Auksis“, „Noris“, „Gloster“, „Ligol“, „Šampion“, „Alva“, „Lobo“, „Kortlend“ bei kitų veislių vaismedžiai. Veislės parenkamos pagal jų derlingumą, obuolių išsilaikymo bei skonio savybes, atsparumą ligoms. Bandymams kasmet pasodinama po kelis naujų veislių sodinukus. Suprantama, per tuos keliolika metų „Luksnėnų soduose“ būta įvairių pokyčių: kad išgyventų ir įsitvirtintų šalies vaisių rinkoje, bendrovėje įrengtos tūkstančio tonų talpos modernios obuolių saugyklos, įsigyta naujos sodo priežiūros darbams reikalingos technikos, mokytasi naujų verslinio sodo priežiūros technologijų. Tačiau dėl netobulų įstatymų sezoniniams darbininkams įdarbinti teko suarti 20 ha laistomo braškyno, iškirsti per 3 ha avietyno, sunaikinti medelyną, o dėl uolių tikrintojų – nutraukti obuolių sulčių gamybą.
„Geri ar blogi Luksnėnų bendrovės veiklos pokyčiai siejami su dviem faktoriais: nenuspėjamais gamtos kaprizais ir valdininkų nerangumu. Pastarieji nesupranta sodiečių gyvenimo“, – įsitikinusi bendrovės direktorė Elena Žilinskienė. Anot sodininkės, šis verslas būtų kur kas pelningesnis, jeigu būtų tinkamos draudimo sąlygos, tobulesni įstatymai sezoniniams darbininkams įdarbinti, mažoms įmonėms supaprastinta buhalterinė apskaita bei palankesnė mokesčių sistema, nereikėtų svetur ieškoti pesticidų. Be to, visoms sodininkystės bendrovėms nerimą kelia iki šiol nepakeistas priverstinis žemės nuomos iš savininkų įstatymas.
„Žemių grąžinimas buvo vienintelė galimybė sunaikinti buvusius ūkius. Sodininkauti leido, bet žemę, kurioje tas sodas auga, grąžino savininkams. Norintiesiems ją atsiimti už hektarą vaismedžių ar vaiskrūmių reikėjo mokėti pagal jų esamą vertę, po keliolika tūkstančių litų. Tad žemių savininkai iki šiol priversti ją nuomoti ir per 20 metų padarytos įstatyminės klaidos niekas nesiruošia ištaisyti“, – teigia direktorė E. Žilinskienė.
Sodininkystėje pelną ir nuostolius kone visu šimtu procentų reguliuoja gamta. Dveji nederliaus metai – ir verslas žlugęs, juolab kad šalyje sodininkavimas tapo neprioritetine žemės ūkio gamybos šaka. „Kai prieš trejetą metų iššalo šeši hektarai jau derančio trimečio žemaūgio sodo, patirti nuostoliai siekė kelis šimtus tūkstančių litų. Tai ne tik investicijos sodą iš naujo įveisti, bet ir 2-3 metų prarasto derliaus vertė. Didelių nuostolių tais metais patyrė dar du ūkiai, tačiau, kai pakvipo pinigais, nukentėjusiųjų atsirado gerokai daugiau, – prisimena direktorė. – Paramos neliko, o ir dabar draudimo sąlygos sodininkams nepalankios: verta drausti tik desertinių veislių plotus nuo krušos.“
Kova už derlių ir jo kokybę
Iššalęs sodas jau atsodintas, nors įveisti verslinį nepigu: kiekvienam hektarui tenka per 30 tūkst. litų investicijų. Kad sodas džiugintų derliumi, skubama vaismedžius genėti. Kaip sako sodo šeimininkė Elena Žilinskienė, yra genėjimo taisyklės, kurių privalu laikytis. Kitaip bus nepatogu skinti obuolius, šakos trukdys tarpueiliais važiuojančiai technikai ir svarbiausia, medis turi derėti, o ne medieną auginti. Genimos konkuruojančios šakutės, vilkūgliai ir tie darbai trunka visus metus. Sodams nužydėjus ir kiek padidėjus užuomazgoms, genimos ir jos, kad likusios gausiai derėtų.
„Genėjimo subtilybių išmokstama greitai, tačiau dirbant nemokšiškai vaismedžius galima sugadinti. Genima be gailesčio, nes medelis tuomet užaugina du kartus didesnį derlių, – aiškina sodininkė. – Taip pat būtina gydyti žievėplaišos (pašalimo ligos) pažeistus kamienus, kitaip vaismedžius greitai pažeidžia vėžys. Per tiek darbo metų gerai žinomi kenkėjų ir ligų plitimo židiniai, be to, yra stebėjimo stotelė, kur pagal oro temperatūrą bei drėgmę galima numatyti, koks žaldaris pasirodys obelyne.“
Direktorė apibūdina kiekvienos obelų veislės skirtingus reikalavimus priežiūrai, tinkamą vaisių brandą ir priduria, kad obuolių kokybė ES griežtai reglamentuojama. Daugeliu atvejų svarbiau vaisių išorinis grožis nei skonis.
„Mums privalu užauginti obuolius, kurie neturėtų pesticidų likučių, tačiau efektyvių augalų apsaugos priemonių nuo erkių, amarų, žievėplaišos ir kt. nėra. Kova dėl leidžiamų naudoti chemikalų su atitinkamų institucijų valdininkais vyksta seniai ir jie niekaip nesupranta, kad derliui jokios įtakos neturi, kuo gydai žievės ligas, – tvirtina sodininkė. – Valdininkams svarbu kontroliuoti, o reikėtų tikrinti obuolius ir uždrausti jų realizaciją, jeigu juose randama kenksmingų likučių.“
Pasak E. Žilinskienės, pastaraisiais metais nemažai užkrato įvežta su importiniais obuoliais, ypač lenkiškais. Jie kokybiškus obuolius eksportuoja į Vokietiją ar kitas ES šalis, o mums vežamas smulkiųjų sodininkų derlius, kur vaismedžiai nuo žaladarių dažniausiai ginami rankiniais purkštuvėliais.
„Pas mus vidutinis obuolių derlius apie 20 t/ha, Olandijoje – 60 t/ha. Tokiam derliui užauginti jie naudoja ne tik daug chemijos, bet ir atitinkamus hormonus. Todėl jų obuoliai puošia kiekvieną prekystalį, parduotuvėse išsilaiko mažiausiai 2-3 savaites, o mūsų jau po penkių dienų sugenda. Tai kokia kalba apie kokybę ir kas ją tikrina“? – klausia sodininkė.
Kalbant apie derliaus paskirtį, desertinius obuolius bendrovė realizuoja per šalies prekybos centrus. Krituolius parduoda Vilkaviškyje esančiai „Vaiskonai“ arba juos superka vokiečiai bei lenkai koncentruotoms sultims gaminti. Tačiau ir vėl paradoksas: kone kiekvieną rudenį būna krituolių perteklius, bet lietuviškų natūralių obuolių sulčių parduotuvėse nerasi nė su žiburiu.
Luksnėniškiams pasisekė
Pati Elena Žilinskienė, 1969 m. baigusi agronomijos mokslus tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, beveik visą gyvenimą paskyrė kaimui. Luksnėnų tarybiniame sodininkystės ūkyje pradėjo dirbti 1983 m. ir per tiek metų jos akyse užaugo ne viena luksnėniškių karta. Dabartinė bendrovė daugeliui jų - išsigelbėjimas, jie, kaip ir kitų kaimų sodiečiai, būtų bedarbiai arba emigruotų. „Džiaugiuosi, kad jiems nereikia palikti namų, pasitikiu ir gerbiu visus savo darbuotojus, žinau, kad jie išmoko ir perprato sodininkavimo subtilybes, – sako E. Žilinskienė. – Tačiau gyvenimas diktuoja savo sąlygas: dirbantieji turi uždirbti šeimai, atostogoms, transporto išlaidoms, vaikus išmokyti. Kitaip sakant, turi dirbti ir uždirbti.“
Pašnekovę skaudina tai, kad kitose šalyse sodininkų veiklą reglamentuojantys įstatymai daug lankstesni nei Lietuvoje. „Jaunimas savaitgaliais derliaus nuėmimo metu užsidirbtų litą kitą, tačiau mums grasinama tūkstantinėmis baudomis. Tad auga karta, kuri jau nenori dirbti. Kita bėda, kad ir norėdamas bėdoje savam žmogui negali padėti ar švenčių proga skirti šimtą kitą litų. Atskaičiavus mokesčius, iš tų pinigų nieko nelieka“, – teigia direktorė.
Tačiau pasak E. Žilinskienės, ji privalo galvoti apie ateitį, lėšas skaičiuoti ir skirstyti mažiausiai metams į priekį, nes nori, kad bendrovė išliktų ir po penkerių, ir po dešimties metų. „Man džiugu, kai žmonės patenkinti, kai negirdėti niurzgėjimo ir neliejamas pyktis ant viso pasaulio. Tuomet matau savo darbo prasmę“, – sako visų luksnėniškių gerbiama Elena Žilinskienė.