Ir dažniausiai žino, bet ne visada laikosi nustatytų taisyklių.
Pervertinę jėgas peržengia visas ribas, taip atskleisdami savo ydas, kuriomis akylesni varžovai dažniausiai pasinaudoja.
Pavyzdžiui, atsako į dar vieną nevykusį D. Grybauskaitės viražą diplomatijos fronte ilgai laukti neteko. Jau ne pirmą sykį ji taiko storžievišką diplomatiją.
Iš pradžių skambiai ir, svarbiausia, visai be reikalo tėkštas antausis JAV prezidentui B. Obamai, neigiamai atsakius į kvietimą atvykti į Prahą, kurioje buvo svarstomi būtent tie klausimai, kuriuos užsienio politikoje lyg tyčia kelerius metus akcentuoja pati Lietuvos vadovė.
O visai neseniai D. Grybauskaitės „niekur aš nevyksiu, rankos nespausiu” sulaukė kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Šiaurės šalių vadovai.
Jei prezidentė norėjo parodyti principingą poziciją Vilnių ir Varšuvą vis labiau kiršinančiais klausimais, – išėjo tik nevykusi poza. Pasipūtusios, tuščiai išdidžios šalies poza.
Jei Baltųjų rūmų durys D. Grybauskaitei jau užsivėrė, visai nereiškia, kad reikia džiaugtis plačiai atsiveriančiomis Briuselio durimis. Ar pastebėjote, kaip plačiai šypsosi į Europos galingųjų glėbį bendrose nuotraukose noriai priimama prezidentė? Taip, bet tai ir viskas.
Nereikia savęs apgaudinėti, kad esame svarbesni, nei leidžia mūsų šalies svoris. Be to, kol kas iš ES D.Grybauskaitės dėka nesulaukėme jokių naudingų žinių. O pleištas JAV, Lenkijos ir Lietuvos santykiuose vis gilesnis ir pasekmės rimtesnės.
Antai pasigirdo Lenkijos diplomatų pareiškimų, girdi, lietuviai juos skriaudžia Zokniuose, kur veikia NATO oro policijos misija.
Lenkų diplomatai, ne pirmą sykį užsiimdami demagogija, virkavo, kad lietuviai jiems nemoka žadėtų pinigų, o lenkai už viską – viešbučius, degalus ir net vandenį – turi mokėti patys.
Esmė ne tai, kad lenkai paprasčiausiai meluoja ir turbūt patys turi problemų dėl misijos, kurią remia visos naikintuvų neišgalinčios įsigyti Baltijos šalys, finansavimo. Mat pinigus Lietuva skiria tiesiogiai Varšuvai ir ši jau pati turėtų paskirstyti lėšas pilotams bei aptarnaujančiam personalui, kurių bėdas aprauda lenkų diplomatai.
Dėl susidariusios padėties lenkai netgi siūlo nubausti lietuvius ir NATO oro pajėgų bazę perkelti į Emario bazę Estijoje. Ši nusprendė laimėti ten, kur du – Vilnius ir Varšuva – pešasi.
Nėra ko kaltinti Talino – mat sukišę dešimtis milijonų eurų į Emario bazę, kuri visiškai funkcionuoti galės tik po kelerių metų, estai elgiasi pragmatiškai.
Tačiau vien tai, kad lenkų diplomatai, suprantama, ne be aukščiausios šalies valdžios žinios, leidžia sau mėtytis tokiais pasiūlymais, rodo, jog D. Grybauskaitės užsienio politikoje mojavimas kumščiu nepadeda.
Galima pasakyti dar daugiau – tai, ką sau oficialiai ar ne gali leisti paprasti diplomatai ar net Vilniui meile nespinduliuojantis Lenkijos diplomatijos vadovas R. Sikorskis, prezidentai paprastai neturėtų. Juo labiau kad mūsų valstybės svoris – ne toks pat kaip Lenkijos.
Tačiau D.Grybauskaitė sau leidžia veltis į konfliktinį, o kartu ir šalies izoliacijos režimą.
Neseniai paviešintas prezidentės būsimųjų kelionių tvarkaraštis – daugiau nei apgailėtinas.
Už jį labiau apgailėtini tik pasiteisinimai – esą vyks į Katarą dėl dujų derėtis. Kažin ar net pagal vakarietiškas taisykles išauklėtiems arabams patiks kumščiu per stalą daužančios prezidentės pozicija.
Kiti vizitai, kuriuos mėgsta šalies vadovė, – į tarptautinius susitikimus, kuriuose tiesiog pagal protokolą privalomas aukščiausio lygio atstovavimas.
Problemos regione toliau sprendžiamos pagal principą „vieną sakau, kitą darau”. O NATO oro policijos misijos iškėlimas į Estiją būtų ne tiktai psichologinis smūgis mūsų valstybei, tiek daug kovojusiai, kad misija būtų vykdoma iš Zoknių.
Tai kartu būtų ir strateginis pralaimėjimas, mat, skirtingai nei daugelis įsivaizduoja, tai nėra vien simbolinė misija. Juk kelių policija nėra simbolinė tik dėl to, kad keliu kartais pravažiuoja keli pareigūnų automobiliai.
Kaip jų buvimas atgraso kelių erelius nuo lakstymo, taip ir danguje vos keturių NATO naikintuvų buvimas užtikrina, kad anksčiau laisvai sieną kirtę dangaus trojanovai to daryti nedrįsta.
Yra ir kitas aspektas, kuris kai kuriems lietuviams, kaip vingių jonams, kažkodėl vis dar kelia isterišką juoką.
Antai Švedija jau rimtai svarsto, kad Baltijos šalių užpuolimo atveju Stokholmas šį sykį neliktų nuošalyje. Kaip negalėtų likti ir NATO, jei Aljansui priklausančių šalių naikintuvai budi Baltijos oro erdvėje.
Savo šalyje turime strateginę bazę – bet kuris agresorius, norėdamas užimti šalį, turėtų pulti ir Zoknius. Tai reikštų užpulti čia besibazuojančius NATO, pavyzdžiui, JAV, naikintuvus. Kuris agresorius norėtų veltis į karą su amerikiečiais?
Galbūt tas, kuris nujaučia, kad dėl vienos ponios diplomatinių manevrų JAV arba Lenkijos, arba bet kurios kitos potencialiai svarbiausios mūsų gynėjos noras tęsti NATO oro policijos misiją būtent Lietuvoje atvėsęs? Juk net ir dabar vietoj priešų ir nuoskaudų Lietuvai labiau reikėtų patikimų partnerių, kurių tikslas – būti mūsų draugais.