Tebevalgo paskutinės kiaulės mėsą
Aštuntą dešimtį įpusėjusi šateikiškė Stanislava Kazlauskienė sakė tik šiąžiem paskerdusi paskutinę kiaulę – dabar jų nebelaiko.
– Mano amžiui per sunku kiaulėms jovalą virti ir į tvartą tampyti. Pernai dar auginau, nuo skerstuvių liko ir sūdytos, ir konservuotos mėsos. Bet naujų paršiukų nebepirkau, manau, ir su karve rūpesčių bus užtektinai. Juo labiau kad prieauglis baigia užaugti. Mano žalmargei jau keturiolika metų, ji rami, protinga, žino, kad į kaimynų daržą negalima eiti – pasakau, ir suka namo. O štai jaunėlė – patrakusi, padykusi, nežinau, kaip reikėtų suvaldyti. Todėl dar neapsisprendžiau. Žalmargei jau amžius, po truputį trūkinu, matyt, reikės parduoti. Kaip susitvarkysiu su jaunąja juode, net nežinau. Bet tegul šeimos konsiliumas spren-džia, – noriai apie kasdienius rūpesčius pasakojo Stanislava.
Pensininkės šeima – tai keturios suaugusios dukros ir vienas sūnus, visi turintys savo šeimas, savo gyvenimus ir rūpesčius, tačiau svarbiausius darbus visada padedantys nudirbti.
– Aš suprantu, kad sūrių, kuriuos galima suslėgti iš vienos karvės pieno, visiems niekada nepakako ir nepakaks, tačiau retkarčiais toks „suvenyras“ teks kiekvienam. Gaudavo juos iki šiol, taip galėtų būti ir ateityje, bet vienai su viskuo susitvarkyti nebėra lengva. Tad nežinia, kiek laiko ta karvė čia dar gyvens. Man pačiai taip pat gerai turėti naminio rūgpienio, mieliau čia pat tvarte karvę pamelžti, nei kasdien kėblinti į centre esančią parduotuvę. Matau, kaip būna: pareina kaimynas, o kefyro, sako, negavęs, – sakė šateikiškė.
Įprato prie mažo ūkio
Kiek S. Kazlauskienė pamena, jos šeimoje viena ar dvi karvės būdavo nuolat, ir kiaulių, paukščių ar kitų gyvių taip pat netrūkdavo. Prieš porą dešimtmečių pasimirus vyrui, teko verstis vienai, bet kaip tik tada parduodamas pienas padėjo uždirbti pinigų namo remontui.
– Pirmus dešimt metų viena pati laikiau dvi karves ir pieną į pieninę nešiau. Troba buvo perpus pastatyta, kaminus teko mūryti, centrinio šildymo krosnį statyti. Ir viskas iš pieno, taip pat laikiau kiaulių, porą jaučių esu pardavusi. Tada buvau stipresnė, net mėšlą iš tvarto išmėždavau, du kibirus po 15 litrų vandens iš tvenkinio į šiltnamį nešdavau. Dabar nebegalėčiau. Ir šieno pati nepasiruoši, reikia techniką samdyti, tad karvutė kasmet man atsieina apie 700 Lt. Už darbą reikia sumokėti, veltui niekas nedirba. Bet šiais laikais ir darbininko tenka paieškoti, vienas be kojos, kitas be rankos, o jaunimas išvažinėjo į užsienius. Laimė, kaimynai vienas po kito karvių atsisakė, tai bent ganyklų aplinkui netrūksta, – pasakojo karvės augintoja.
Paklausta, ar atsiperka toks ūkininkavimas, Stanislava sakė, kad naminis maistas bent jau sveikesnis.
– Visą laiką valgiau naminį maistą ir dėl skrandžio problemų neturėjau. Ir dabar sočiai pavalgau keptų lašinių su svogūnais. Kad tik duotų kas naujas kojas, galėčiau lakstyti. Sako, dirbtinį sąnarį reikia dėti. Bet argi tokiame amžiuje plastmasė prigis? – abejojo Stanislava.
Karves augina ir mokytojai
Šateikių seniūnijos vyresnioji specialistė D. Valančienė sakė, jei kas ir augina gyvulių, tai didesnę bandą, kad pieną būtų galima ir parduoti. Vien savo reikmėms karvę ar dvi dažniausiai laiko pensininkų šeimos, o tarp dirbančiųjų tokie atvejai itin reti.
– Yra nemažai pensininkų, kurie savo reikmėms laiko po vieną karvę ar porą kiaulių. Kai kurie iš jų anksčiau galbūt ir stambiau ūkininkavo, tačiau su amžiumi liko prie vienos karvės. Pieną jie suvartoja patys, na, nebent kokį sūrį kaimynams parduoda. Viena vertus, žmonės šiek tiek prie pensijos prisiduria, kita vertus, jeigu turi žemės, kur ją kitur panaudosi? Vis šioks toks užsiėmimas, ir tarp keturių sienų nereikia visą laiką sėdėti, – tokiais argumentais pensininkų veiklą grindė seniūnijos specialistė.
Paklausta, ar smulkiu ūkininkavimu neužsiima dirbančios šeimos, kad ir inteligentai, D. Valančienė sakė su tokiais atvejais nesusidūrusi.
– Tikrai neteko susidurti su rimtą darbą dirbančia šeima, kuri dar laikytų karvę ar kiaulę. Jiems laiko paprasčiausiai nepakaktų. Jeigu jau kas augina gyvulių, tai daugiau nei vieną karvę ar kiaulę, bet tada ir į kitą darbą neina, o verčiasi tik žemės ūkiu, – sakė specialistė.
D. Valančienės manymu, samprotavimai, kad, turint porą hektarų žemės ir kažkokį gyvulį, žmogus kaime gali išgyventi, nepagrįsti.
– Išgyventi iš vienos karvės? Niekaip. O jeigu ir kiaulę laikysi, jai miltų reikia pirkti... Nemanau, kad toks ūkis išgyventų. Mažiausiai reikia gal penkias karves turėti. Tada pieną parduotum ir pajamų gautum. O jei sūrelį kaimynams ir parduoda, kokios čia pajamos? Tik priedas prie pensijos, – tikino seniūnijos darbuotoja.
Tačiau nebūna taisyklės be išimties. Yra tekę susidurti su atvejais, tiesa, labai retais, kai mokytoja laiko dešimt kiaulių, o vieno rajono pagrindinės mokyklos direktorius – ir panašaus dydžio karvių bandą. Rytą, sako, pamelžia, lenda po dušu, o tada į mokyklą. Akivaizdu, kad dėl vienos karvės duodamo pieno taip stengtis tikrai nevertėtų.
Tad jeigu, gamtai sužaliavus, lietuviškame peizaže pamatysime vieną besiganančią karvę, neabejodami galėsime spėti, jog tai beveik visas pensininkų šeimos ūkis.