Praėjusią savaitę mintis apie Sizifo akmenį man nejučia kilo po to, kai generalinis prokuroras D. Valys kiek pasvarstęs vis dėlto nusprendė kreiptis į Seimą ir prašyti panaikinti įtakingo konservatoriaus V. Matuzo neliečiamybę.
Prokurorų kaltinimai V. Matuzui skamba išties įspūdingai. Politikas iš esmės vadinamas aferos, dėl kurios jau anksčiau areštinės gultą teko išbandyti jo žmonai, organizatoriumi.
Įtarimai piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimu ir kitais visai nejuokingai skambančiais nusikaltimais dar papildyti teiginiais apie V. Matuzo galimai padarytą „didelę žalą valstybei ir jos institucijoms”.
Tačiau pats į skandalą įsipainiojęs politikas, regis, per daug nesijaudina. Jis ne tik pareiškė nematąs priežasties sustabdyti narystę partijoje. V. Matuzas prabilo apie dar vieną sąmokslą ir ketina paskelbti, kodėl taikiniu tariamoje rinkimų kovoje pasirinktas būtent jis.
Žodžiu, net apie politinės karjeros pabaigą V. Matuzui nekyla nė mažiausios minties. Ką jau kalbėti apie baimę sulaukti atpildo ir gal atsidurti už grotų.
Sakysite, įžūlu? O gal dar kartą piktinsitės politikų nebaudžiamumu? Bet galbūt ne politikais reikia piktintis? Gal net ne prokurorais, kurie, visai tikėtina, ir šioje byloje galbūt nesugebės pateikti tiek neginčijamų įrodymų, kad kaltinamasis atsidurtų už grotų?
Juk teisėsauga Lietuvoje, kad ir kaip ją vertintume, iš tiesų jau daug metų ritina Sizifo akmenį. Kaltinimų įvairia neteisėta veikla užsiimantiems politikams buvo ne vienas ir ne du. O kokie rezultatai?
Politikai išsisuka ne vien teismuose. Keisčiausia, kad juos nuolat galutinai išteisina rinkėjai, kurie, regis, turėtų saugotis tokių į valdžią besitaikančių veikėjų kaip velnias kryžiaus.
Štai ir žinia apie V. Matuzui gresiantį neliečiamybės atėmimą, o vėliau galbūt ir dar didesnius teisinius nemalonumus sutapo su kito teisėsaugos „kliento” V.Uspaskicho triumfu. Naujausių apklausų duomenimis, būtent šio politiko vadovaujama Darbo partija bene pirmą kartą pakilo į pačią populiarumo viršūnę.
O juk kaip tik šiuo metu vykstantis vadinamosios Darbo partijos bylos svarstymas teisme turėtų priminti rinkėjams, kam jie skiria savo simpatijas.
Sunku patikėti, kad kas nors užmiršo V. Uspaskicho pabėgimą į Maskvą nuo Lietuvos teisėsaugos. Nelengva įsivaizduoti, kad užmarštyje liko ir ilgas kitų skandalų šleifas.
Tačiau bent jau bylos nagrinėjimas teisme lyg ir turėtų veikti kaip pavojaus signalas – patikėti šalies vairą teisiamųjų suole atsidūrusiam politikui mažų mažiausiai neapdairu.
Tik ne Lietuvoje. Čia A. Zuokas švarko atlape nešiojo ženkliuką „nuteistas už gerus darbus”. O rinkėjai tuo patikėjo – suteikė jam tokią paramą, kokios užteko grįžti į sostinės mero postą.
Rinkėjų pasitikėjimą buvo atgavęs ir kalinio duonos ragavęs A.Butkevičius. Jam buvo patikėta vieta Vilniaus savivaldybėje – ten politikas įsipainiojo į dar vieną skandalą.
Ką jau kalbėti apie R. Paksą – Lietuva žino ne tik tai, kad jis pripažintas sulaužęs Konstituciją. Per apkaltos procesą teko išgirsti ir apie kitokią valdyti šalį besiveržiančiam politikui nederančią veiklą. Bet pašalintas prezidentas ne be pagrindo tikisi būti išrinktas į Seimą.
Nuolat girdime, kad bet kokie kaltinimai politikams tėra provokacija. Nors turbūt nebeliko nė vienos partijos, kurios šios „provokacijos” nebūtų užgriuvusios, rinkėjai, regis, nieko nepasimoko.
Todėl ir norisi sušukti: „Prokurorai, nevarkite kaltindami politikus – rinkėjai juos vis tiek išteisins.”
V. Matuzas, regis, tai taip pat puikiai žino.