Tokį pranešimą štai neseniai išplatino naujienų agentūros, kažkiek komentavo apžvalgininkai. Vis tik ką šiuo atveju reiškia taip pabrėžiamas platesnis formatas, galbūt čia jau orientuojamasi į tokį visapusišką atstovavimą bendruomenei, jog išplėtoto Susitarimo idėja gali būti prilyginama politinio ir teisinio visuomenės organizavimo prasmingumo įsisąmoninimo patikrinimui?Taip savotiškai koketuojant su Visuomenė sutarties teorija, andai valstybės gyvybingumo prielaida nurodydavusią daugiau ar mažiau įsisąmonintą daugumos žmonių sutikimą laikytis žaidimo taisyklių, kai kiekvienas iš mūsų, atsisakydamas prigimtinės laisvės mainais už pilietinę laisvę, daugiau laimi nei pralaimi.
Kita vertus, galima pagalvoti ir taip, kad periodiškai prasikalantis poreikis neempirinę Visuomenės sutartį pakeisti empiriniu Susitarimo aktu signalizuoja apie paprasčiausio sąmoningumo trūkumą, prasmė stoką, kai praradę sveikus atsparos taškus mainais bandome įsigyti protezą, kurį savo ruožtu sudėvėjus galime pakeisti kitu, tokiu pačiu arba net naujesnės modifikacijos
Iš tiesų, projektuojamas dar kol kas atsargiai Susitarimas antruoju galėtų būti vadinama tik sąlygine prasme kaip šios Seimo kadencijos antrasis bandymas rasti interesų balansą, prisimenant, jog dar kadencijos pradžioje, 2009m., finansų ekonominės krizės įkarštyje buvo pasirašytas pirmasis A. Kubiliaus vyriausybės Susitarimas su socialiniais partneriais.
Tačiau jeigu nusikelsime į praeitį dar toliau, pastebėsime, jog tas pats A. Kubilius, aptariamu momentu įtakingas opozicijos veikėjas, buvo vienas iš pagrindinių idėjos generatorių pasirašant Nacionalinį susitarimą 2002 m. pabaigoje tarp šešių parlamentinių partijų, profesinių sąjungų, verslo, mokslo ir studijų, kitų visuomeninių organizacijų, - čia buvo apibrėžti ekonominės ir socialinės pažangos tikslai, iškeltas žinių ekonomikos sukūrimo uždavinys. Taigi šiandien premjero pareigas užimantis politikas, be visa ko kito, gali būti vadinamas vos ne nacionalinių susitarimų kulkosvaidžiu, įsivaizduojant, jog ne visi resursai jau yra išsemti.
Prisimenant 2002 m. Nacionalinį susitarimą ir ten skelbtas deklaracijas apie visų rūpestį įveikti skurdą ir socialinę atskirtį, belieka tik viena - liūdnai palinguoti galvą, nes gyvenimas pasuko visiškai kita, galima net sakyti, diametraliai priešinga vaga.
Be to, nedidelė paslaptis, jog 2009m. Susitarimas, kaip atrodo bent humanitariniu požiūriu, yra ydingas ta prasme, jog iš esmės siekė perstumti sunkumų svorio centrą ant silpniausių visuomenės narių pečių, drauge vyriausybei siekiant apsidrausti, iš anksto blokuojant socialinio protesto galimybę. Jeigu čia kažkas įžvelgia neatšaukiamos ekonominės logikos būtinybę ir didelę technokratinę išmintį, tai vis tik būtina pastebėti, jog vyriausybės gudravimai nepadėjo išvengti milžiniškų nuostolių, kurie ypač akivaizdūs tampa grėsmingai išaugusiuose emigracijos srautuose.
Taigi liūdna patirtis leido šių eilučių autoriui keletą kartų anksčiau pareikšti savo nuomonę, jog vadinamasis Nacionalinis susitarimas mūsų padangėje paprastai yra tuščiavidurė imitacija, visiškai tuščias reikalas. (Galima pastebėti dar ir tai, jog tokio tipo imitacijos nurodo į realybės trūkumą, į iškilusią būtinybę kažkaip pavaduoti realybę, užmaskuoti jos nebuvimą.) Tačiau čia noriu atkreipti dėmesį į labai akivaizdų faktą, jog dabartinėje situacijoje, dėl susiklosčiusių naujų aplinkybių padėtis keičiasi iš esmės, Nacionalinio susitarimo galimybė įgyja ypatingą, galima net sakyti, fatališką skambesį, netikėtai tampa svarbi visuotiniu požiūriu.
Kadangi, kaip atrodo, projektuojamas Susitarimas neapsiribos tuščiomis deklaracijomis, bet palies esminius skirtingų žmonių grupių interesus, jo pasirašymo galimybė yra daug menkesnė nei ankstesniais atvejais. Tačiau net ir tuo savo sumenkėjusiu tikėtinumu šis vis tik daugiau ar mažiau tikėtinas Susitarimas yra realus savo turiniu jau vien dėl to, jog gali akivaizdžiai atskleisti nesusikalbėjimo zonas, negatyvų problemos reljefą.
Nedidelė paslaptis, jog svarbiausioji Susitarimo grandis būtų kuo platesnio politinio ir visuomeninio spektro sutarimas dėl energetikos projektų tęstinumo, kai visa kita tokiu atveju galbūt paliks tik įpakavimu arba antraeiliais dalykais. O tai savo ruožtu iš tiesų gali tapti sunkiu išbandymu ne vienai politinei partijai, bandant įveikti savo egoistinius interesus, renkantis tarp galimai trumpalaikės naudos ir įsipareigojimo visuomenei.
Ne vienas būtinai anksčiau ar vėliau pasakys, jog A. Kubiliaus vyriausybė neva ir vėl gudrauja, siekdama pasidalinti gremėzdiškos atsakomybės naštą. Tačiau ar ne per didelė garbė taip kalbant suteikiama konservatoriams, ar ypatingai svarbūs užtikrinant gyvenimo dinamiką energetiniai projektai yra tik Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų reikalas? Taigi, iš tiesų, čia, prisiimant atsakomybės naštą, drauge yra pasidalijama ir garbė.
Nesunku įsivaizduoti, jog naujo Nacionalinio susitarimo pasirašymas taps geros valios išbandymu mūsų politinėms partijom. Tai konstatavus, iš atminties išlenda visiems žinomas I. Kanto posakis, jog yra du nelygstamai nuostabūs dalykai – tai žvaigždėtas dangus virš galvos ir geros valios įstatymas protingoje žmogaus prigimtyje. Žvaigždėto dangaus turime apsčiai! O geros valios?