Tai A. Kontrimas eilinį kartą patvirtino Italijoje barzda iškėlęs 63,5 kilogramo sveriančią merginą - ankstesnį savo rekordą 100 gramų pagerinęs telšiškis jau dešimtą kartą tapo Guinnesso rekordininku.
Neseniai iš Romos, kur buvo registruojami Guinnesso rekordai, sugrįžęs atkaklus žemaitis neslėpė, kad „gerai būtų ir vienuoliktas rekordas“...
Portalui lrytas.lt A. Kontrimas sakė nesiekiąs rekordų vardan pačių rekordų. Šou, kuriuose jis dalyvauja, telšiškio nuomone yra puiki galimybė garsinti ne tik save, bet ir savo kraštą.
Duodamas interviu portalui lrytas.lt A. Kontrimas kalbėjo ne tik apie savo barzdos stiprumą, bet ir apie savo kovą už žemaičių tautos teises bei darbą Degaičių seniūnijos vadovo poste.
- Kaip vyko šou, kuriame dešimtą kartą tapote Guinnesso rekordininku? - lrytas.lt paklausė neseniai iš Italijos sugrįžusio A. Kontrimo.
- Šou vyko Romoje, S. Berluskoniui priklausančio „Penktojo kanalo“ televizijos studijoje. Ta studija yra tokio dydžio, kad po ją su tanku gali važinėti. Viskas vyko kelių šimtų žiūrovų akivaizdoje. Rekordus fiksavo du iš Londono atvykę teisėjai.
Visokių įdomybių ten prisižiūrėjau. Nusifotografavau su mažiausia planetos moterimi pripažinta inde Jyoti Amge. Ši vos 62,8 centimetro ūgio aštuoniolikmetė atrodo kaip lėlytė.
Stebėjau ir stipriausia pasaulio moterimi pripažintos ukrainietės Ninos Gerya, kuri svaidė 80-135 kilogramus sveriančius rutulius, pasirodymą. Indai beisbolo lazdomis daužė ant kaktos padėtus kokoso riešutus. Kitas keistuolis ekskavatoriaus kaušu nuo manekenių galvų nuiminėjo kepuraites...
- O ką teko daryti Jums?
- Aš barzda pakėliau 63,5 kilogramo sveriančią italę. Specialia liemene vilkinti mergina turėjo įsikibti man į barzdą ir ja apsivynioti. Ant suolo gulinčią merginą turėjau pakelti ir pakėlęs ją - dar penkias sekundes išlaikyti.
- Ar Jūsų barzda nenukentėjo per šį rekordinį kėlimą?
- Šįkart galima sakyti, kad nenukentėjo. Buvo atvejų, kai netekau pusės barzdos. Viskas priklauso nuo to, kaip keliama mergina įsitveria į barzdą, kaip laikosi. Šįkart viskas ėjosi puikiai – netekau gal tik kelių plaukelių.
- Prieš pasirodymą treniravotės kartu su partnere?
- Viskas vyksta iškart. Treniruočių nebūna. Tik prieš pasirodymą su mergina viską aptariu, pasakau, kaip ji turi įsikabinti, kaip laikytis. Šįkart mano partnere tapo jauna graži, medicinos seserimi dirbanti italė. Su ja susikalbėdavau per ambasadoje dirbančia vertėją.
- Keliamas merginas pasirenkate pats?
- Ne, merginų aš nesirenku. Jas parenka renginio režisieriai. Aš tik pasakau, kokio svorio turi būti mergina. Šįkart renginio organizatoriai pasirūpino ir drabužiais - turėjau vilkėti jų pasiūtais drabužiais, iš savo garderobo galėjau pasilikti tik džinsus.
- Kada supratote, kad Jūsų barzda yra ne tik puošmenos elementas?
- Seni tai buvo laikai. 1999 metais per Telšių rajone vykusias galiūnų varžybas atlikau pirmąjį kėlimą. O po to tas sportas išsivystė iki pasaulinio lygio. Tame sporte barzdos tvirtumas nėra pagrindinis dalykas. Barzda – tai tik plaukai. Dar reikia ir jėgos, tvirto sprando, stuburo.
Keliant į barzdą įsikabinusią merginą visas krūvis tenka sprando ir nugaros raumenims – čia ne rankomis štangą kelti. Apie varžybas aš sužinau iki jų pradžios likus trims mėnesiams ir visą tą laiką skiriu treniruotėms, per kurias ugdau ir jėgą, ir ištvermę.
- Kas Jus paskatino dalyvauti tokiose neįprastose varžybose?
- Ant šio svieto gyvenam ne šimtą, ne dešimt, o tik vieną kartą. Norėjosi išbandyti save. O kai viskas prasidėjo, tai nebelabai nuo manęs jau ir priklausyti ėmė. Aš gaunu pakvietimus atvykti į šou, per kuriuos gerinami Guinnesso rekordai, ir sprendžiu - vykti ar nevykti.
- Kokie Jūsų ateities planai?
- Prieš kurį laiką ateities planu buvo dešimtasis rekordas. Dabar, kai jis jau pasiektas, žemaitiškai sakant „vienuolikts rekords būtų neblogai“. Nesinori važiuoti į šou ir sugrįžti nepasiekus rekordo.
Iš Italijos bent trys dalyviai išvyko nepasiekę rekordo. Matėsi, kad jie be nuotaikos televizijos studiją paliko. O kai grįžti kažką pasiekęs – visai kita nuotaika. Niekada nesiekiau rekordo vardan rekordo.
Juk rekordų galiu siekti ir Lietuvoje – žinau, ko reikia Guinnesso rekordui užfiksuoti. Bet Lietuvoje pasiekiau tik du rekordus – pirmajį Joniškyje ir trečiąjį Visagine. Visi likę mano Guinnesso rekordai buvo užfiksuoti užsienyje. Užsienyje rengiami šou, į kuriuos esu kviečiamas, tai ir galimybė praplėsti akiratį ir galimybė garsinti savo kraštą.
- Kaip prižiūrite savo barzdą?
- Na barzdai ir šiaip reikia priežiūros – juk negali ateiti į darbą susivėlęs. Galiu pasakyti, kad šampūno barzdai iš parduotuvės neperku – tik vaistinėse. Taip elgiuosi norėdamas išvengti falsifikatų, renkuosi stiprinančiais elementais praturtintą šampūną, retsykiais barzdą išskalauju ir kokiu naminiu žolelių antpilu.
- Esate žinomas ne tik kaip Guinnesso rekordininkas, bet ir kaip užkietėjęs žemaitis.
- Aš nesu užkietėjęs žemaitis. Mano tautybė – žemaitis.
- Dėl žemaičių tautybės įteisinimo Jūs mynėte teismų slenksčius. Kuo viskas baigėsi?
- Siekiau, kad tapatybės dokumentuose būtų galima įrašyti, kad mano tautybė yra žemaitis. Penkis metus kovojome Lietuvoje, kol perėjome visus teismus, o po to kreipėmės į Strasbūro Žmogaus teisių teismą. Mūsų bylą šis teismas priėmė ir užregistravo.
- Ką Jūs siekiate įrodyti?
- Noriu pasakyti, kad žemaičių tauta buvo, kaip ir buvo lietuvių tauta. Buvo Žemaičių kunigaikštystė, buvo Žemaitijos krikštas, kurio 600 metų sukaktis jau artėja. Tai reiškia, kad buvo ir žemaičių tauta. Man valdininkai sako: „Tu negali būti žemaičiu, nes tavo tėvai ne žemaičiai“. Aš tokiems atkertu, kad tėvai dokumentuose žemaičiais negalėjo būti įvardinti dėl visiems žinomų priežasčių – okupacijos.
Daug kas ir dabar šiuo klausimu įžvelgia vien blogybes, manęs vis klausia, ko mes siekiame, ar atsijungsime nuo Lietuvos. Aš gi sakau, kad Lietuvoje gyvena dviejų šimtų tautybių žmonės, tai negi čia negali būti žemaičių.
Mes visi esame vieningos Lietuvos piliečiai. Tiek žemaitis, tiek rusas, tiek žydas, tiek kitos tautybės atstovas, jei tik turi teisę, yra Lietuvos pilietis. Mūsų Konstitucijoje parašyta, kad Lietuvos valstybė yra nedaloma ir mes tos valstybės nedalome, neskaldome, o tik norime, kad nebūtų sunaikinta žemaičių tauta.
Artimiausiu metu dėl pripažinimo kreipsimės į UNESCO, nes tauta yra didesnis paveldas, nei keli boteliai Kuršių nerijoje.
- Jau trečius metus vadovaujate Degaičių seniūnijai. Kaip tapote seniūnu?
Nepriklausau jokiai partijai, o seniūnu tapau laimėjęs konkursą. Konkursui rengiausi atsakingai, per du mėnesius kruopščiai išstudijavau visus šimtą bilietų. Norinčių tapti Degaičių seniūnu buvo septyniolika. Laimėjau aš.
- Kaip klostosi valdininko karjera?
- Pačiam atsakyti į šį klausimą sunku. Jaučiu žmonių paramą. Pernai jie mane išrinko geriausių Telšių rajono seniūnu (Telšių rajone yra 11 seniūnijų).
- Ką veikėte prieš tapdamas seniūnu?
- Prieš tapdamas Degaičių seniūnu trejus metus dirbau vyriausiuoju specialistu Telšių seniūnijoje. Dar anksčiau turėjau alaus verslą.
- Apie Jus galima rasti daug informacijos, ko nepasakysi apie Jūsų šeimą.
- Esu išsituokęs. Keturi mano vaikai jau suaugę ir patys spėjo sukurti šeimas. Du vaikai sėkmingai dirba užsienyje, du – gyvena ir dirba Lietuvoje.