Į grasinimus bei šmeižtą teisininkas žvelgia filosofiškai, mano, kad dalyvaujant tam tikroje byloje šie veiksniai tampa neišvengiami.
Kaunietis Gintaras Černiauskas pastaruoju metu tapo bene žinomiausiu šalies advokatu, jį nuolatos cituoja žiniasklaida, kviečia televizijos laidos. L. Stankūnaitės advokatas visuomenėje sulaukia dvejopo vertinimo: vieni juo žavisi ir giria už drąsą, kiti, priešingai, niekina ir keikia. Atsiranda net tokių, kurie grasina mirtimi, ragina atsisakyti visą Lietuvą drebinančios bylos.
Mažai kas žino, kad L. Stankūnaitei jos dukrelės susigrąžinimo byloje atstovaujantis G. Černiauskas yra ne tik Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo akcininkas, vienas nedaugelio sporto teisės specialistų, bet ir šešių vaikų tėvas.
Išskirtiniame interviu lrytas.lt advokatas G. Černiauskas pasakojo, kaip pasirinko advokato profesiją, kas lemia profesinę sėkmę.
- Staiga tapote bene žinomiausiu advokatu Lietuvoje, Jus nuolat cituoja spauda, rodo televizija. Kaip netikėtai atsiradusį dėmesį Jūsų asmeniui vertina draugai, kolegos, šeimos nariai, galų gale Jūs pats?
- Aš tai priimu kaip tam tikrą mūsų darbo specifikos dalį. Staiga pasidėjusio dėmesio nesureikšminu, savęs nelaikau kažkuo ypatingu. Manau, kad ir kiti kolegos advokatai, kurie yra geri teisininkai ir sąžiningai dirba savo darbą visuomenėje yra gerbiami ir žinomi žmonės.
Sulaukiau ne vieno skambučio, kiti kolegos advokatai pasveikina, padrąsina, palinki sėkmės. Tai labai gerai nuteikia, nes supranti, kad eini teisingu keliu, o teisingumas turi būti ginamas, atstovaujamas. Tai yra mūsų tiesioginė funkcija ir pareiga.
- Pradėjus atstovauti L. Stankūnaitei staiga tapote itin dviprasmiškai vertinamu advokatu – vieni žmonės, ypač teisės profesionalai, Jus giria už ryžtą, o kiti tiesiog nekenčia. Ar prieš imdamasis šios bylos tikėjotės tokios visuomenės reakcijos, ar ją nuspėjote?
- Galiu pateikti konkretų pavyzdį, prieš kelias dienas buvo sulaikytas vienas grasintojas. Šis žmogus man siuntinėjo elektronines žinutes, grasino susidorojimu, siekė, kad nevykdyčiau savo pareigos. Paaiškėjo, kad tas žmogus turi tam tikrą negalią, yra problemiškas. Daug ką pasako, jog ta pusė, kuri ragina nevykdyti teismo sprendimo, sulaukia štai tokio „palaikymo“.
Mane stebina kita dalis žmonių, kurie palaiko Garliavoje vykstančius procesus. Tai ir Seimo nariai, ir ministrai, viceministrai.
Baisiausia tai, kad jie nesuvokia, jog savo veiksmais niekaip neprisideda prie mergaitės gerovės, o siekia kažkokio populiarumo, visai nesvarbu, kad šis populiarumas – trumpalaikis ir populistinis. Teismo sprendimą gali pakeisti tik teismas, įstatymą – tik kitas įstatymas, o atsistoti ant statinės ir pradėti aiškinti, kad ginsime mergaitę nuo teismo sprendimo, kai šie žmonės patys leidžia įstatymus...
Labai graudu, jog pas mus atsiranda pakankamai išsilavinusių ir aukštas pareigas užimančių žmonių, besielgiančių taip, kaip anksčiau minėtas asmuo, turintis tam tikrą negalią.
- Kodėl pasirinkote teisininko profesiją? Ar visada ketinote tapti advokatu, gal buvo minčių dirbti prokuroru, ar teismų sistemoje?
- Man mama vis primena, kaip ankstyvoje vaikystėje, vos pramokęs rašto, rašiau dienoraščius apie tai, kaip gaudau vagis. Ko gero, polinkis teisei manyje buvo nuo pat mažumės.
Advokatu tapau visiškai atsitiktinai. Pradžioje maniau, kad būsiu teisėju, išsilaikiau teisėjo egzaminą, bet viskas taip susiklostė, jog tapau advokatu.
- Nesigailite?
- Sunku pasakyti. Geriausia yra ten, kur mūsų nėra, geriausia dirbti tą darbą, kurio nedirbi. Bet šį darbą kažkam irgi reikia dirbti, o sėdėti vien tik prie stalo – ne mano charakteriui.
Žvelgiant iš šio taško, man labai patinka mano darbas, jis labai dinamiškas. Tai esi teisme, tai - susitikime su klientu, tai - komandiruotėje. Advokato darbas man labai įdomus.
- Teko dalyvauti ne vienoje rezonansinėje byloje. Kuri iš šių bylų įsiminė labiausiai?
- Paskutinės kelios bylos buvo tikrai įsimintinos. Manau, jos bus vertos aptarinėti ir ateityje. Tai Gintaro Petriko byla, kur, aš manau, teisingumas yra aukščiau nei pareiga kažką nubausti. Tikiu, kad bausti galima tik pagal įstatymą, o ne pagal kažkokią nuomonę. Arba pagal teisingą įstatymą, kas, mano giliu įsitikinimu, nebuvo padaryta.
Kita rezonansinė istorija – Preilos botelių byla. Joje sumaištį sukėlė dar 1992 metais rengto teisės akto prieštaravimai ir neapibrėžtumas, o žiniasklaidos dėmesys ir tendencijas šios istorijos atpasakojimas davė neigiamą rezultatą. Manau, kad teismas šiuo atveju vadovavosi ne teisine logika, bet tam tikra visuomenėje suformuota nuomone.
Kita vertus, vėlesni teisės aktai kaip tik parodė, jog ši teritorija buvo išvystyta taip, kaip tai buvo suprasta pagal generalinį planą.
Tai leido mums kreiptis dėl taikos sutarties sudarymo, nes pasikeitusi teisinė bazė iš principo pašalino tiek prieštaravimus, tiek ir legalizavo pačią statybą. Mano įsitikinimu, jokios savavališkos statybos nebuvo nei tada, nei dabar, tad visa tai turi būti išsaugota. Mes negalime žiūrėti primityviai nei į teisę, nei į savo turtą.
- Esate vienas Kauno „Žalgirio“ akcininkų. Teisininkai Jus žino kaip sporto teisės specialistą, atstovaujantį žinomiems Lietuvos ir užsienio sportininkams, Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandai.
Ar sporto teisė - sunki sritis?
- Sporto teisė Lietuvoje ir visoje Europoje dar labai mažai išplėtota. Turime vieną Kūno kultūros ir sporto įstatymą, tačiau nėra aiškiai apibrėžti tam tikri sportiniai junginiai bei dariniai, kaip jie turi veikti.
Todėl kyla nemažai ginčų pradedant nuo sportinės sutarties arba kontrakto pasirašymo. Klubai – gana neaiškūs dariniai, juo labiau nėra tiksliai apibrėžta, kas yra komanda. Manau, kad šie neaiškumai bei spragos artimiausioje ateityje turėtų būti pašalinti.
- Ką norėtumėte pasakyti visuomenei, neretai tapatinančiai advokatą su jo klientu? Galbūt žmonėms reikėtų priminti įstatymų garantuojamą teisę į gynybą bei teisingą teismą?
- Mūsų valstybėje dar gajus sovietinis palikimas, kai asmens teisių nebuvo paisoma ir gerbiama taip, kaip turėtų būti. Šis palikimas velkasi iki šiol.
Su tam tikromis problemomis susidūręs žmogus neišvengiamai turi kreiptis į specialistą. Jeigu yra teisinių problemų, jis kreipiasi į advokatą. O visuomenės požiūris yra išlikęs, kad tam tikrų problemų turintis žmogus jau yra kaltas.
Nekaltumo prezumpcija pas mus yra nesuvokiama. Tol, kol visuomenė nesupras, kad nekaltumo prezumpcija yra vertybė, kuri turi būti puoselėjama ir saugoma, tol jie klientą tapatins su advokatu.
Kita vertus, advokatas vienintelis, galintis padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Be jokios abejonės, būna įvairių klientų, padariusių nusikaltimus, tad nereiškia, kad advokatas turi žūtbūt jį išsukti. Advokatas realiai žiūri į situaciją, padeda žmogui, o ne stengiasi kažkokiu būdu jį išsukinėti nuo įstatymų.
- Pastaruoju metu sulaukiate grasinimų. Policija jau sulaikė Jums kulką į galvą paleisti grasinusį asmenį, kaip paaiškėjo, šis žmogus turi negalią. Ar yra pasitaikę tokių atvejų ankstesnėse bylose?
- Kiek anksčiau esu sulaukęs pakankamai rimtų ir realių grasinimų. Kartą buvo atėjęs žmogus ir perspėjo, jog su manimi gali būti susidorota. Buvau labai nustebęs, kad dėl kokios nors bylos advokatas gali tapti taikiniu. Juk pasitraukus vienam advokatui jo vietą užims kitas, kuris tęs pradėtą darbą ir sieks to paties rezultato.
Pasirodo, net advokatas gali tapti kliūtimi bandant pasiekti įsivaizduojamą tikslą. Tai ne pirmas atvejis, kai aš sulaukiu grasinimų. Pastarieji bandymai mane įbauginti nei iš tolo neprilygsta tiems, kurių esu kadaise sulaukęs. Tai buvo realūs grasinai iš asmenų, keliančių iš tiesų nemažą grėsmę. Tąkart man pačiam pavyko išaiškinti grasintojus.
- Ar anksčiau Jums teko susidurti su situacija, kai oponentai vietoje teisinių argumentų ima viešinti asmeninio gyvenimo detales. Redakcijos sulaukia laiškų, kuriuose teigiama, kad G. Černiauskas turi šešis vaikus, kitur jau teigiama, kad aštuonis. Kaip Jūs pats tai vertinate?
- Mano vaikai yra turtas, kurio niekas iš manęs negali paimti, o jeigu sakoma, kad esu dar turtingesnis, belieka tik džiaugtis.
Visą laiką gyvenau neužkliūdamas ir mano asmeninis gyvenimas nebuvo toks, jog kažkam kenkčiau. O į purvo pylimą žvelgiu filosofiškai, manau atėjo laikas, kai gavus tam tikrą bylą tai yra neišvengiama. Skaudžiausia, kai pats į tai kreipi dėmesį ir reaguoji. Kai pats nereaguoji, tada ir kitiems mažiausiai skauda.
Vyksta tam tikri procesai, kuomet kai kas bando kištis į bylos eigą, teismo sprendimo vykdymą. Viena iš priemonių kaip daryti įtaką procesams – bandant pašalinti ar išgąsdinti advokatą. Imamasi tokių priemonių, kaip šmeižtas ir grasinimai.
Tikiuosi, nebus pereinama prie kitų veiksmų, pavyzdžiui, bandymų susidoroti.
- Kaip manote, kodėl kiti Jūsų kolegos advokatai iki šiol atsisakydavo atstovauti L. Stankūnaitei?
- Ši byla neišvengiamai tave išviešina, o tas viešumas ne visiems patinka. Kita vertus, pati byla yra tokia, kur žmogui mestas labai nemalonus šešėlis.
Apkaltinti tokiais dalykais galima bet ką, ypač kai to įrodyti beveik neįmanoma. Paskui tam žmogui save reabilituoti labai sudėtinga.
Kol mūsų visuomenėje advokatas tapatinamas su klientu, tol ne kiekvienas advokatas ryšis imtis tokios bylos, tą bylą vesti ir ginti savo kliento interesus.
- Esate vadinamas vienu garsiausių ir ko gero brangiausiai apmokamų advokatų Kaune. Kaip manote, kodėl Jus taip vadina?
- Manau, reikėtų padėkoti žurnalistei Rūtai Janutienei, kuri apie mano honorarus klausia Seimo narių. Keista klausytis, kai parlamentarai kalba apie kažkokio advokato iš Kauno uždarbį. Pradžioje kalbama, kad kažką girdėjo, o paskui jau konstatuojamas faktas.
Nežinau, ar man bandoma padaryti reklamą, o gal išgąsdinti žmones, kad nesikreiptų. Mūsų darbe pinigai nėra pats svarbiausias dalykas, todėl keista, kai kiti kalba apie uždarbį.
Advokato darbas, jo sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų. Kaip tu sugebi bendrauti su klientu, atstovauti jo interesams, ar esi patikimas, kaip tau pavyksta rasti atsakymą į suformuluotą užduotį. Šie faktoriai lemia, ar tu turi klientūrą, ar jos neturi. Čia viską lemia ne tik profesinės žinios, bet ir asmeninės savybės.
- Kaip manote, ar L. Stankūnaitės vaiko grąžinimo byla įeis į Lietuvos teisės istoriją ir kokiame kontekste ši istorija bus vertinama ateityje?
- Pirmiausia manau, jog Lietuva pralaimės bylą Europos Žmogaus teisių teisme. Jau vien dėl to, kad nepateisinamai ilgai nebuvo išspręstas klausimas dėl vaiko ir mamos išskyrimo, vien šiuo aspektu vertinant, ši byla pateks į mūsų šalies teisės istoriją.
Kita vertus, byla įgavo ir kitą aspektą: žuvo žmonės, įsikišo politikai. Man nesuprantama, kai teismo sprendimo nevykdanti Kauno apygardos teismo teisėja sulaukia prezidentės palaikymo.
Neabejoju, kad šie dalykai ateityje bus analizuojami, bus svarstoma kaip ir kokią įtaką teisei 2010 – 2012 metais darė politikai ir valstybės vadovai, kaip jie kišosi į tam tikrus procesus, kaip jie ardė mūsų teisinę sistemą ir ją destabilizuodavo.