***
Ką iš tiesų reiškia garbinti? Kulto šerdis praktiškai visose religijose yra auka. Tačiau tą sąvoką slegia tikras nesusipratimų kalnas. Visuotinai linkstama manyti, kad auka kažkaip susijusi su suardymu. Ji reiškianti kokios nors žmogui brangios nuosavybės perdavimą Dievo nuosavybėn; tačiau toks perdavimas suponuojąs, kad ji turi būti paimta iš žmogaus naudojimo plotmės, o tai galima padaryti tik ją suardant, taip galutinai užkertant kelią žmogui ja disponuoti.
Tačiau čia iškart kyla priešpriešinis klausimas: kaip suardymas gali džiuginti Dievą? Argi suardant Jam kas nors atiduodama? Atsakoma, kad suardymu vis dėlto pripažįstama Dievo viršenybė visų daiktų atžvilgiu. Bet ar toks formalus aktas tikrai gali tarnauti Dievo šlovei? Akivaizdu, kad ne.
Tikrasis perdavimas Dievo nuosavybėn tikriausiai turi atrodyti kitaip. Jo esmė – taip, remdamiesi bibliniu mąstymu, mano Bažnyčios tėvai – yra žmogaus ir kūrinijos suvienijimas su Dievu. Priklausomybė Dievui neturi nieko bendra su suardymu ar nebūtimi, priešingai, yra būties būdas: ji reiškia išžengimą iš atskirties, tariamos autonomijos, būties vien sau ir savyje būvio.
Ji reiškia tą savęs netektį, kuri yra vienintelis galimas būdas save surasti (plg. Mk 8, 35; Mt 10, 39). Todėl Augustinas galėjo ištarti, kad tikroji „auka“ esanti civitas Dei, t. y. meile virtusi žmonija, sudievinanti kūriniją ir visatą perduodanti Dievui: Dievas viskas visame kame (1 Kor 15, 28) – štai pasaulio tikslas, „aukos“ ir kulto esmė.