Įstatymo projektu numatoma, kad vardas ir pavardė, pirminiame
dokumente įrašyti kitos kalbos lotyniško pagrindo rašmenimis,
Lietuvos išduodamuose dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašyba
arba nurašomi paraidžiui kitos kalbos lotyniško pagrindo
rašmenimis.
Vienas sutuoktinių, kurio pavardės forma yra lietuviška,
turėtų teisę pasirinkti nelietuviškos formos kito sutuoktinio
pavardės lietuvišką arba pagal šio įstatymo reikalavimus
nurašomą ar perrašomą nelietuvišką pavardės formą.
Č. Stankevičius jau buvo siūlęs parlamentui leisti
nelietuviškų pavardžių originalią rašybą dokumentuose, panašų
projektą buvo parengusi ir Vyriausybė, tačiau Seimas prieš porą
metų siūlymus atmetė.
Seime šiuo metu svarstomas tautininko Gintaro Songailos Vardų ir
pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas, kuriuo siūloma
leisti pase nepagrindiniame puslapyje Lietuvos piliečio vardą ir
pavardę rašyti nelietuviškais rašmenimis. Pagrindiniu paskirtas
Teisės ir teisėtvarkos komitetas projektą siūlo atmesti.
Dar kartą nelietuviškų pavardžių rašymą dokumentuose
įteisinti siūlantis parlamentaras sako, jog to reikalauja
pasikeitusi situacija, Lietuvos narystė tarptautinėse bendrijose,
didesnis žmonių judėjimas, migracija. Taip pat Č.Stankevičius
primena, jog toks pavardžių rašymas - ne naujovė, o Lietuvoje buvo
įteisintas dar 1938 metais.
„Lietuvai tapus Europos Sąjungos, NATO ir kitų tarptautinių
organizacijų nare, vykstant asmenų migracijai, daugėjant santuokų
su kitų valstybių piliečiais ir tokiose santuokose gimstančių
vaikų, kurie turi teisę turėti Lietuvos pilietybę, tampa būtina
užtikrinti nelietuviškos formos vardų ir pavardžių rašymo
autentiškumą lotyniško pagrindo rašmenimis“, - rašoma pataisos
aiškinamajame rašte.
Pasak Č.Stankevičiaus, iškreipiant nelietuviškos formos vardų
ir pavardžių rašymą perrašant juos lietuviškais rašmenimis,
tokiems asmenims atsiranda begalė problemų bandant įrodyti savo
tapatybę, santuokinį ar kitokį ryšį su konkrečiu asmeniu, kurio
nelietuviškos formos pavardę asmuo teisėtai įgijo, reguliuoti
turtinius ir kitus civilinius santykius.
Taip pat Seimo vicepirmininkas pažymi, kad teikiamu įstatymo
projektu nesiekiama išplėsti lietuvių kalbos abėcėlės ar kitaip
bandyti įtakoti bendrinę lietuvių kalbą ar jos vartojimą.
Č.Stankevičius primena, kad lietuvių kalbos kaip valstybinės
kalbos statusas buvo įtvirtintas ir 1922 metų, ir 1938 metų
Konstitucijose, kaip ir dabartinėje 1992 metų Konstitucijoje,
tačiau 1938 metais priimtas Pavardžių įstatymas nustatė, kad
„nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos
dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi
jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas
lotyniškas“.
„Tai leidžia preziumuoti, kad jau 1938 metais formavosi
nelietuviškų pavardžių rašymo dokumentuose lotyniško pagrindo
rašmenimis tradicija“, - teigia Č.Stankevičius.
Siūlomo reguliavimo kritikai kelia klausimą, ar nelietuviškų
pavardžių rašymas dokumentuose nesikirstų su Konstitucijoje
įtvirtintu lietuvių valstybinės kalbos statusu.