Iš tiesų bus aptarinėjamas ne tas aštriaplunksnis, parašęs apie brangias mokyklas. Čia bus mėginama parodyti ta jų pusė, kurios kolega nepastebėjo.
Pati vaikų išmokslinimo mokamo švietimo tyruose idėja nėra nusikalstama, ar nepadori, o netgi labai šviesi ir rodo, jog pagaliau galime rinktis. Laimei, žmonės tam turi galimybių, nesame beviltiškų bėdžių šalis, vis dėlto dar yra problemų, dėl kurių į tas mokyklas žiūrima gailestingu žvilgsniu ir kreiva šypsena.
Visų pirma, jos pas mus yra palyginti naujos. Nors kai kurios privačios mokyklos priklauso tarptautiniam tinklui, čia dar tiek nepasižymėjo ir jokių ypatingų rezultatų nepasiekė, kad apie jas, kaip apie itin aukšto lygio viduriniojo ugdymo oazes, iš lūpų į lūpas tarsi graži sakmė vilnytų aidas.
Privačios mokslo įstaigos Lietuvoje dar neužsitarnavo tokios geros reputacijos kaip, tarkime, masonų globojamos privačios mokyklos senosiose Vakarų Europos šalyse, kur kultūrinė atskirtis tarp gatvės vaikėzų, pašlemėkų, socialinių parazitų ir išprususių bei pasiturinčių piliečių nepalyginamai didesnė nei pas mus.
Būrų krašte ponai ir varguoliai kilę nuo tos pačios žagrės. Net nėra skirtumo tarp pižonų ir elito pojūčio. Pas mus apskritai brangus ir prabangus dažniausiai prilyginamas prestižiniam, visiškai neskiriant kokybės ir nesigilinant į patį turinį.
Pamenate, kai paaiškėjo, kad vienoje brangioje parduotuvėje Rotušės aikštės pašonėje pardavinėjami armaniai, versačiai ir gučiai viso labo buvo klastotės? O užsieniuose nepratusios apsipirkti poniutės už padirbtus aksesuarus, kurių vieta – Gariūnų turguje, mokėdavo kaip už aukščiausios kokybės gaminius ir jais apsikarsčiusios kulniuodavo į elitiniais vadinamus vakarėlius.
Toks tas ir prestižas. Toks ir elitas.
Regis, provincialus, padirbiniu atsiduodantis mentalitetas neaplenkia ir privačių mokslo įstaigų. Susidaro įspūdis (norėtųsi, kad jis būtų klaidingas): vadovybė vaikus, kurių tėvai už mokslą moka pinigus, laiko ne šiaip kokiais nors moksleiviais, turinčiais įgyti kuo geresnį išsilavinimą, kaip ir to tikimasi, bet visų pirma klientais.
O juk klientas – visada teisus. Tai reiškia, kad šiukštu negalima vaikui pabrėžti jo klaidų ir ydų, nes tai jį gali traumuoti. Taip pat reikėtų vengti jam rašyti žemus balus, nes tai gali sužlugdyti jo asmenybę.
Ir, neduokdie, negalima jo barti, jei pamokos metu drumsčia rimtį ir viešąją tvarką, nes pakeltas tonas gali įžeisti jo garbę ir orumą. Svarbiausia – pupulį apgaubti kerinčiomis, šiltomis šypsenomis, kad besiformuojanti asmenybė neišsigąstų, neužpyktų ir nepasiskųstų gimdytojams, o šie nesumanytų reikšti mokyklai pretenzijų ir jo neatsiimtų.
Ir tai – ne legenda, o informacija iš pirmų lūpų – pedagogo, kuris dirba skirtingose privačiose mokyklose. Anot jo, mokytojams nurodyta visada pirmiems sveikintis su moksleiviais, kad mažieji „mokykloje jaustųsi saugūs ir gerbiami“.
Būna, kad tėvai direktoriui pasiskundžia už nederamą mokytojo elgesį su jų atžala. Tokiais atvejais pedagogas visada gauna papeikimą, bet su juo pačiu nė nepasikalbama, kur galėtų būti kilusio konflikto ar nesusipratimo priežastys.
Tad, matyt, ir ne iš piršto laužtos kalbos, kad privačiose mokyklose tie patys mokytojai ilgai neužsilieka – neatlaikę spaudimo gražbyliauti klientams, keičiasi ganėtinai dažnai, pasitaiko, jog ir po kelis per vienerius mokslo metus.
Įdomu, ar patys tėveliai, suinteresuoti užauginti ne šiaip sau kokius lepšius, o brandžius, išprususius piliečius, labai apsidžiaugtų sužinoję, kad į edukacinių paslaugų paketą, už kurį moka tūkstančius, įeina ir privalomas pataikavimas bei nuolaidžiavimas jų atžaloms.
Nebent visa tai klientai laiko saugumo garantu. Kaip viena dama sakė, „ten vaikui saugiau“. Ši mintis skamba beveik taip pat naiviai, kaip idėja, kad moteriai santuokoje, kad ir kokia netobula ar išsikvėpusi ji būtų, gyventi saugiau nei „susimetus“. Na, bet čia jau kita paspirginimo verta tema.
Grįžkime į privačias mokyklas. Tarkime, pasakojimai apie ten pedagoginius metodus, išmainytus į gražbyliavimą ir keliaklupsčiavimą, yra paaštrinti ir išpūsti. Juos atmetus, lieka įgyto išsilavinimo lygio klausimas.
Tai kur tie stulbinantys rezultatai ir svaiginantys „apmokamų“ moksleivių pasiekimai? Kur tas jų neapsakomas intelektas, turintis trykšti per visus galus, pasidėjo?
Apie privačių viduriniojo lavinimo įstaigų nuopelnus į pasaulį paleidžiant naujus mokslo ir meno šviesulius, girdėti mažai – jas vis dar nustelbia taip niekinamos valstybinės pankų ir tinginių mokyklos, net nepelniusios gimnazijos vardo, bet sugebėjusios pasigarsinti ten kilusiais proto bokštais ir talentais.
Kita vertus, tuos pačius suolus, prie kurių sėdi stropuoliai ir būsimos garsenybės, trina ir menkystos bei pasipūtę šlykštukai ar šiaip vidutinybės. Vadinasi, ne vien nuo mokslo įstaigos priklauso jauno žmogaus gabumai ir perspektyvos.
Galiausiai niekam nerūpi, kurioje mokykloje mokeisi, jei ji nebuvo išskirtinio profilio, kai nuo mažų dienų ruošiami tik kokios nors srities specialistai ir rengiama moksleivių atranka, stojamieji egzaminai (tikri, ne parodomieji).
Panašiai ir su aukštuoju mokslu. Vienos verslo mokyklos studentams aiškina, kad tos sukištos kelios dešimtys tūkstančių litų atsipirks su didžiausiu kaupu vos spėjus išsipagirioti po išleistuvių šventės.
Ir patys studentai įtiki stebukline versija, esą naujų darbuotojų ieškantys įmonių vadovai, išvydę tos verslo mokyklos diplomą, ką tik iš jos išsiritusiam viščiukui iškart pritrauks odinę firmos boso pavaduotojo kėdę, o šis po metų jau savo letenose kaip menkavertį popierių glamžys šimtines kupiūras ir į susitikimus su biznio partneriais skraidys nuosavu lėktuvu.
Ir visa ta pinigų ir šlovės didybė – vien dėl to, kad studijos mokamos. O kadangi jos mokamos, tai veltui nueiti negali. Juk esą kuo daugiau investuoji, tuo su didesniu trenksmu investicijos grįžta. Bet tai daugiau teorija.
Gyvenimas parodė, kad darbdaviams šiaip jau nusispjauti į tavo baigtą universitetą ir jame paliktus tūkstančius, jiems svarbiausia – tavo darbo našumas ir gebėjimai. Svarbu, kiek pats sugebėjai iš mokslo ir gyvenimo pasisemti.
Tad žemesnių nei vidutiniai gabumų jaunuoliai, kurie baigė rožinių svajonių studijas, taip ir nepasinaudojo jose trykštančiais stebuklingais žinių šaltiniais, dabar geriausiu atveju dirba žemesnės grandies vadybininkais ir tik sapnuoja save verslo magnato vaidmeny. Kiti džiaugiasi nutūpę bent jau savo tėvų firmose.
O tie, kuriems ir šiaip užtenka energijos, proto bei intelekto atsargų, į darbo rinką įsitrina ir karjeros kopėčiomis rioglinasi diplomą seniai padėję į užkampį.
Tad jei kokio nors pono dukros, baigusios privačią vidurinę mokyklą ir gal net privatų universitetą, ir tupės erdvesniuose kabinetuose bei trins gilesnius odinius krėslus nei varguolių vaikai, tai ne tiek diplomo, kiek savo pačių proto dėka. Nes tik protingos merginos susiranda vyrus, kurie jas įtaiso dirbti nuosavose firmose ir paskiria joms aukštas pareigas.
Kita vertus, vaikai, kuriems šviečiasi sotesnės ateities perspektyvos, pirmiausia turėtų padėkoti savo gimdytojams – už tai, kad jie stengiasi atžaloms pakloti lengvesnį kelią.
Būna, jog tėvų dėka po mokslų iš karto belieka žengti tiesiai į jau išvalytą ir išvėdintą tą erdvų kabinetą, apeinant visus miglotus aplinkkelius, akmenuotus klysteklius ir klastingus takelius su įgriovomis.
„Įkištukų“ vienintelė užduotis gyvenime – nepraūžti to nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo ar tam tikro statuso, kurį paveldės iš savo jėgomis jį susikūrusių tėvų. Bet tai irgi nemenkas iššūkis – ne tik patiems paveldėtojams, bet ir jų pavyduoliams.
Svarbiausia – žinių neiškeisti į iliuziją, jog esi privilegijuotas vien jau dėl to, kad tavo išsilavinimas mokamas.