Jėga gimdo jėgą, kova – kovą. Centrizmas politikoje man nėra ideologija. Niekada nemėgau barikadų, transparantų, šūkių, kitos nuomonės menkinimo užsilipus ant politinės pakylos. Profesionalus politikas , mano manymu, yra arbitras tarp individualių žmonių, jų bendruomenių ir valstybių interesų. Svarbiausia politikui yra ne skelbti pozicijas, bet derinti, arba bent stengtis tai daryti, kartais net priešiškus įsitikinimus.
Taip galvojau beveik prieš dvidešimt metų dalyvaudamas kuriant centro judėjimą, taip tebemanau ir šiandien. Sąjūdis buvo teisingas patriotinis judėjimas, bet įgijęs politinę formą parlamente, ypač dešiniosios pakraipos frakcijoje, savo nuomonę buvo linkęs reikšti aštriai ir net karingai. Staigūs ir dažnai net tinkamai nepaaiškinti reformų sprendimai kėlė didžiulę įtampą visuomenėje. Vis daugiau neabejingų žmonių manė, jog reikia burti santūresnės išraiškos ir racionaliai mąstančių politikų grupę. Deja, jų nebuvo tiek, kad pajėgtų atsverti kraštutines nuomones.
Karo, pokario, deportacijų ir „izmų“ vėtytoje mėtytoje visuomenėje taip pat daug kas nebenorėjo dar kartą braižyti skiriamąsias linijas, užsiimti jau kitokiais istoriniais teismais, bet savo požiūrio reikšti neskubėjo. Revoliucijos pakelia žmonių dvasią, deja, drauge ir baugina, verčia kitaip manančius gūžtis bei laukti, kol banga nuslūgs. Nesunku prisiminti, kokie vertinimai, palyginimai ir epitetai lydėjo vidurio kelio ano meto politikoje ieškotojų.
„Bala“ – buvo pats švelniausias apibūdinimas. Nors judėjimas nebuvo nei prieš V. Landsbergį, nei už R. Ozolą, politizuotoms galvoms atrodė, jog tik tam jis ir skirtas – pasidalinti politines tėvonijas. Centristinė iniciatyva iškart ištirpo padalintoje žiniasklaidoje. Esminiais ekonominių ir socialinių reformų klausimais centro judėjimui nepasisekė ne tik pasiūlyti savo sprendimus, bet net įsteigti diskusijų klubo. Apipintas įtarimais bei sąmokslo teorijomis centro judėjimas pralaimėjo rinkimuose. Tas pats atsitiko ir su liberalizmo bei centrizmo aršia kritika užsiėmusiais dešiniaisiais – daugeliui metų valdžia buvo užleista LDDP.
Deja, panašus scenarijus vystosi ir šiuo metu. Artėjant rinkimams, dešinės centro koalicija netikėtai pradėjo vidinę kovą, kurią laimės šį keistą susipriešinimą ramiai stebinti Darbo partija. Pasirodo, per daugelį metų dešinieji nieko neišmoko - kaip ir anksčiau labai greitai pasiduoda emocijoms, ambicijoms, nesugeba lemiamu momentu vienytis ir nesunku numatyti, jog vėl ilgam gali atsidurti opozicijoje. Arba - net visiškai išnykti. O gal tai ir yra dešiniųjų likimas – pradėjus neblogas reformas atiduoti jų vaisiais naudotis kitiems?
Tačiau šio proceso politologų ar apžvalgininkų pamokymai jau nebepakeis? Pagrindinė šių dienų Lietuvos problema yra ta, jog pažanga, kurią pripažįsta ir tarptautinė bendruomenė, yra užgožta dirbtinių skandalų , kur per purslus ir putas nebesimato pagrindinė upės tėkmė.
Tai, ką pozityvaus galėtų padaryti centristinės pakraipos politikai, parodyti visuomenei, kad valstybės gyvenimas yra platesnis ir įvairesnis, negu Klonio gatvėje ir kad ateities sprendimai reikalauja gilesnio pažinimo, ne vienos dienos svarstymo ir ,svarbiausia, ramaus kalbėjimo ir apgalvotų sprendimų, regis jau net aklavietėje atsidūrusiuose įvykiuose. Pagaliau ir pačių problemų kita kilmė. Dabartinės politinės ribinės situacijos jau nebėra sovietinių laikų palikimas, bet susikurtos pačių ir, dažniausiai, lygioje vietoje.
Iš elementarių diplomatijos klaidų kilo absurdiška, sunkiai sveiku protu paaiškinama, abiems pusėms ir niekam Europoje nereikalinga, įtampa su Lenkija. Prieš keliolika metų keli Lenkijos politikai kaltino Lietuvą, kad lenkiškose mokyklose vaikai badauja. Tačiau kiti politikai iš abiejų pusių šios temos netęsė, net nekomentavo, ir išsišokėliai , nesulaukę paramos, nurimo.
Labai paprasta paskelbti pasipiktinimo pareiškimą, kuris visada susilauks šalininkų ir visuomenėje, bet kur kas sunkesnis ramiai apsvarstyti, ar tokio pareiškimo reikia. Tai ir yra profesionalaus politiko uždavinys. Tokio profesionalumo pavyzdys yra Lietuvos ir Lenkijos parlamentų užsienio reikalų komitetų bendras pareiškimas dėl Rusijos argumentų dėl Karaliaučiaus militarizavimo. Visuomenei nuolatos reikia priminti žymiai sudėtingesnę tikrovę, negu pavardžių rašymas.
Daugelis politologų sutinka, kad pastaroji problema yra kilusi iš nemokėjimo, o gal ir paprasčiausio nenoro, giliau analizuoti savo visuomenės nuotaikas ir poreikius. Paviršutiniškas požiūris gimdo dideles problemas. Tiesa ir ta, kad solidūs mokslininkai šalinasi dalyvauti politikoje.
Ta pati situacija ir valstybės gyvenimo esmę užgožusiuose skandaluose.
Kaip tik čia stokojama paprasto, racionalaus ir ne vien formaliais argumentais pagrįsto kalbėjimo. Bet kuriam neangažuotam ir netinginčiam analizuoti žvilgsniui aišku, jog Garliavos istorijoje turi būti sustabdyti visi iki šiol valdžios numatyti veiksmai, nes visiškai neaišku, ar po kažkurio laiko jau nereikės daryti atvirkščiai. Tiesa yra tiek pat svarbi kaip ir žmogaus likimas.
Dar nevėlu visoms valdžios atšakoms , nebūtinai formaliame pasitarime, priimti bendrą poziciją ir vienodai ją paaiškinti žmonėms. To visuomenėje labiausiai ir laukiama. Dabar svarbiausia yra ne analizuoti žmonių emocijas ir kas už jų stovi, bet rodyti faktus ir tik jų pagrindu vertinti žmones. Prielaidų, išankstinių nuomonių, insinuacijų , o su jais ir susijusių smerkimų, dar nepaaiškėjus faktams , dominavimas ir tebėra pagrindinė problema, kurią centristai kėlė valstybės atkūrimo pirmaisiais metais.
Žinoma, nuosaikūs, racionalių sprendimų siekiantys ir savojo aš nedemonstruojantys politikai negali tikėtis sulaukti didelio visuomenės dėmesio, bet būtent jie valstybę ir daro valstybe.