Britų visuomenės grimasos: vaikai nebežaidžia lauke

Kiek kainuoja malonumas pasikarstyti po medžius vietiniame britų sostinės parke? 500 svarų sterlingų (2121 litą) ir vieną policijos protokolą.

Būtent tokią kainą šią savaitę nustatė vieno žaliausių Londono priemiesčių rajonų – Enfildo biurokratai.

Tiesa, piniginė bauda laukia tik suaugusiųjų.

Ant medžių užsikabarojusiems vaikams ir paaugliams teks vos nulipus žemyn aiškintis su policininkais ar parkų sargais.

Nepilnamečiams bus įteiktas „asocialaus elgesio orderis”, oficialiai įrašantis juos į chuliganų gretas.

Britų savivaldybės paprastai tokius orderius įteikia turtą niokojantiems vandalams, pernelyg triukšmingiems kaimynams, agresyviems futbolo sirgaliams ar piktų šunų neprižiūrintiems savininkams.

Ir tai – už pasikarstymą medžiais.

Todėl visai nenuostabu, kad jaunoji britų karta dažnai pamiršta, ką reiškia žaisti gamtoje.

Enfildo biurokratai uždraudė ne tik laipioti po medžius.

500 svarų bauda grės ir už aitvarų bei lėktuvų modelių laidymą, važinėjimą ratukinėmis pačiūžomis ar riedlentėmis, vaikščiojimą su metalo detektoriumi ieškant pamestų monetų, taip pat už palapinių statymą.

Šį paskutinį punktą vietos valdžia įtraukė baimindamasi, kad į Londono olimpiadą atvykę užsienio turistai nesumanytų vietoj brangių viešbučių kambarių už dyką apsistoti didmiesčio parkuose.

Drakoniškų baudų autoriai Enfilde teisinasi, kad diegti tokias bemaž absurdiškas priemones juos verčia Jungtinėje Karalystėje įsivyravusi „apsidraudimo kultūra”.

Per pastaruosius du dešimtmečius šią kultūrą diegė pridygusios neskrupulingos bylinėjimosi kontoros, siūlančios klientams išsireikalauti pinigines kompensacijas iš valstybinių institucijų arba privačių bendrovių.

Ne mažiau prie masinio draudimų antplūdžio prisidėjo ir išties įtakinga tapusi Sveikatos ir saugumo tarnyba („Health and Safety” – HSE).

Jos reikalavimai ir instrukcijos apima bene kiekvieną darbo ir rekreacinės veiklos barą.

Esą tik aklai sekant šios tarnybos nurodymais galima išvengti nelaimingų atsitikimų viešosiose erdvėse.

O nutikus nelaimei, tarkim, parke žaidžiančiam vaikui netyčia iškritus iš medžio ir susižeidus, būtų galima atsiriboti nuo bet kokios teisinės ar finansinės atsakomybės.

Todėl vargu ar verta stebėtis tokiu statistikos faktu: į Jungtinės Karalystės ligonines atvežtų vaikų, kurie susižeidė iškritę iš savo lovos, dabar yra netgi tris kartus daugiau negu mažamečių, susižeidusių, kai karstėsi po medžius.

Apsidraudimo kultūra yra gaji ne tik oficialiose institucijose, tokiose kaip britų mokyklos ir vaikų darželiai.

Ji įsismelkė ir į šeimas. Balandžio pradžioje vaikų elgsenos ekspertai iš nevyriausybinės organizacijos „Play England” apklausė 2000 britų tėvų.

Paaiškėjo, jog net pusė jų griežtai draudžia savo atžaloms lipti į medį.

28 procentai iš viso neleidžia savo vaikui absoliučiai jokio kontaktinio fizinio žaidimo su bendraamžiais – mat jo metu galima įsistatyti gumbą ar nusibrozdinti alkūnę.

Vos kas penktas britas sutinka, kad jo vaikas žaistų tradicinius žaidimus su kaštonais, pririštais ant virvutės ar gumos.

Technologijų prisotintoje šeimų buityje net nekalčiausi aktyvesni žaidimai yra nustumiami į šalį, o juos pakeičia kompiuterinės alternatyvos.

Tik 32 proc. motinų ir tėvų šalyje leidžia savo mažamečiams ikimokyklinio amžiaus vaikams virtuvėje žaisti su puodais, samčiais arba kartono dėžėmis. Juk „nesaugu”.

Tuo pat metu net 70 proc. tų mažylių reguliariai maigo žaidimų pultelį ir net 90 proc. žiūri filmukus per DVD grotuvą.

„Ši mūsų vaikų karta yra bene pirmoji, kurią galima pavadinti „į vatą suvyniotais vaikais”.

Į vieną krūvą susidėję socialiniai, ekonominiai, demografiniai ir technologiniai veiksniai lėmė, kad naujoji XXI amžiaus tėvų karta jaučia be galo didelį spaudimą vaikus kišti į apsauginį burbulą ir apsaugoti juos nuo bet kokios rizikos”, – „Lietuvos rytui” teigė organizacijos „Play England” įkūrėjas ir vaikų elgsenos ekspertas Adrianas Voce.

Yra objektyvių priežasčių – vidutinis tėvų amžius vis kyla, vaikų gimstamumas krinta. Jokia paslaptis, kad vyresni tėvai, turintys vos vieną atžalą, mažiau linkę suteikti vaikui laisvę rizikuoti ir labiau jį spaudžia „naudingos” veiklos link.

„Žinoma, svarbu vaiką lenkti akademinių žinių – rašymo, skaitymo ir skaičiavimo link. Bet šie tėvai turi suvokti, kad jų mažamečiui žaidimo procesas yra dar svarbesnis, nes tai pats pagrindinis būdas, per kurį vaikas atranda pasaulį ir tampa sociumo dalimi”, – sakė A.Voce.

Jokioje kitoje Vakarų Europos valstybėje suaugusieji nedirba taip ilgai kaip Jungtinėje Karalystėje.

Išsunkti po ilgų darbo valandų į namus grįžę tėvai dažnai nebeturi nei jėgų, nei noro žaisti su savo atžala. 17 proc. apklaustų britų prisipažino, jog videožaidimus ir žaislus perka tik tam, kad vaikai paliktų juos ramybėje.

Nors 9 iš 10 tėvų tvirtina suvokią, jog aktyvus žaidimas su sūnumi ar dukterimi labai svarbu, kas septintas britas atvirai sako, kad net nežino, kaip žaisti su vaikais.

Per savaitę net trys penktadaliai britų tėvų ir du penktadaliai motinų su mažamečiais vaikais praleidžia mažiau nei 5 valandas „kokybiško laiko”.

„Turime uždarą ratą – norėdami garantuoti saugią savo vaikų ateitį, tėvai daug valandų praleidžia darbe.

Tačiau spaudimas darbe ir su juo susijęs nuovargis apkartina tėvų ir vaikų santykius: suaugusieji nebeturi laiko žaisti ar skaityti su savo atžalomis”, – problemą „Lietuvos rytui” įvardijo nevyriausybinės organizacijos „Pre-School Alliance” vadovas Neilas Leitchas.

Esą nėra nieko bloga, jei kartais pavargę tėvai pasiūlo savo vaikams kartu įsitaisyti ant sofos ir pasižiūrėti filmą ar TV programą.

„Bet tai negali virsti kasdieniu ir vieninteliu laiko leidimu, nes vaikai šioje šalyje ir taip per ilgai laiko praleidžia žiūrėdami į TV ar kompiuterio ekraną – per 2,5 valandos kasdien.

Maži vaikai patys mielai inicijuoja žaidimus, todėl tėvams yra labai svarbu įsisąmoninti, kad visai nebūtina visko už juos organizuoti.

Dažnai užtenka tik suaugusiųjų sutikimo žaisti, o pats vaikas pasiūlys, kuo būtent jis norėtų užsiimti”, – sakė N.Leitchas.

2011-aisiais trijų britų universitetų mokslininkai paskelbė dvejus metus vykusio akademinio tyrimo „Vaikų žaidimai ir dainos Naujosios medijos amžiuje” rezultatus.

Tyrėjų išvados nedviprasmiškos: britų vaikai gerokai mažiau laiko praleidžia žaisdami gatvėje, negu tai darė jų tėvai ar seneliai.

Prieš pusę amžiaus Londono priemiesčiuose vaikai dažnai tiesiog gatvėse žaisdavo futbolą arba kitus žaidimus su kamuoliu, o dabar šio reiškinio beveik nebeliko.

Masinė asmeninių automobilių pirkimo banga, prasidėjusi apie 1960 metus, britų priemiesčių gatves pavertė pernelyg judriomis, be to, čia stovi tiek mašinų, kad saugiai žaisti nėra jokių galimybių.

Lygiai toks pat likimas ištiko pokariu buvusias tuščias urbanistines erdves. Jos buvo užstatytos naujais namais arba prekybos centrais.

Todėl XXI a. vaikams telieka žaisti specializuotose, dažnai lyg rezervatai viela aptvertose žaidimų aikštelėse. Jos patogios tėvams, čia galima nesunkiai prižiūrėti savo atžalas.

Bet tokiose vietose labai mažai erdvės vaikui laisvai lieti savo fantazijas.

Labdaringos kultūros paveldo organizacijos „National Trust” tyrimas, irgi atliktas šių metų pavasarį, parodė, kad „laukinėje erdvėje” (t.y. už namų, mokyklos ir aptvertos žaidimų aikštelės ribų) tipiškas britų nepilnametis praleidžia vos dešimtadalį savo laisvo laiko.

Maža to, per pastaruosius 30 metų eilinio britų vaiko „laukinė erdvė” susitraukė net 90-čia procentų. Kitaip tariant, dabartinis devynmetis londonietis vienas apsilanko tik dešimtadalyje tų vietų, kurias būdami vaikai aplankė jo tėvas ar motina.

„Laisvas ir neprižiūrimas vaikų žaidimas atvirose erdvėse beveik dingo dar ir dėl vadinamojo nepažįstamo žmogaus pavojaus („stranger danger”).

Tai reiškinys, prie kurio labai daug prisidėjo masinė žiniasklaida. Tėvai ir vaikai yra prisižiūrėję reportažų ir prisiskaitę apie pedofilus, neva grobiančius mažamečius tiesiai iš gatvės.

Tokios kraupios istorijos kaip trimečio Jamie Bulgerio nužudymas ar keturmetės Maddie McCann mįslingas pagrobimas milijonams britų tėvų yra giliai įsirėžusios į sąmonę.

Nors tokius atvejus per pastaruosius 20 metų galima suskaičiuoti dviejų rankų pirštais ir statistinė galimybė, kad tai gali nutikti ir jūsų vaikui, yra labai menka, įbauginti tėvai nenori rizikuoti.

„Geriau jau vaikas tegu sėdi prie kompiuterio savo miegamajame. Gal mažiau pajudės, bet bent jau bus saugus”, – taip mąsto dauguma britų”, – teigė A.Voce.

Tačiau strimgalviais į priekį judanti technologijų pažanga viską jau dabar grasina apversti aukštyn kojom. Mat kaip tik miegamajame užsidaręs vaikas ar paauglys gali tapti labai pažeidžiamas.

Vestminsterio parlamento Bendruomenių rūmų tyrimas šį balandį paskelbė šokiruojančias išvadas: naudodamiesi belaidžiu internetu savo kambariuose keturi iš penkių šešiolikmečių britų vaikinų ir merginų reguliariai lankosi pornografijos tinklalapiuose.

Maža to, tą patį naudodamiesi nešiojamaisiais kompiuteriais arba išmaniaisiais telefonais daro ir vienas iš trijų dešimties metų britų berniukų ir mergaičių.

Tyrimas taip pat nustatė, kad 12 proc. nepilnamečių siunčia savo draugams ar bendraklasiams intymias savo pačių nuotraukas. Jos vėliau neretai išplinta internete ar net patenka į pedofilų tinklalapius.

Kol tėvai klaidingai mano, kad jų atžalos saugios savo namuose, virtualioje tiesioginių ar vaizdo pokalbių erdvėje šie nepilnamečiai gali tapti realiomis lytinio išnaudojimo aukomis.

Viena parlamentinio tyrimo autorių, konservatorių parlamentarė Andrea Leadsom prisipažino, kad jos pačios paauglys sūnus papasakojo apie būdus, kaip žiūrimi pornografiniai klipai ir jais dalijamasi.

„Sūnaus mokykloje vaikai vienas kitam dalija kompiuterines laikmenas, kuriose įrašyta atvira „hardcore” pornografija”, – pasakojo A.Leadson.

Parlamentinio tyrimo duomenimis, vienoje prestižinių privačių Londono klinikų „Portland Clinic”, kurioje paprastai gydomi narkomanai ar pacientai, turintys psichologinių sutrikimų, kas ketvirtas jaunas klientas yra nuo pornografijos priklausomybės besistengiantis išsigydyti paauglys.

Kaip jaunuosius britus ištraukti iš namų į atviras erdves? Jei britai tėvai yra pernelyg užsiėmę savo darbe ir neturi laisvo laiko vaikams, anot organizacijos „National Trust” vadovės Fionos Reynolds, į pagalbą savo anūkams galėtų atskubėti jų seneliai.

Milijonai pensinio amžiaus britų – o į pensiją Jungtinėje Karalystėje ir vyrai, ir moterys išeina sulaukę 65-erių – yra ne tik geros sveikatos, gyvena gana pasiturimai, bet – svarbiausia – turi marias laiko.

„Jei nenorime, kad mūsų vaikai būtų „suvynioti į vatą”, turime jiems padėti.

Seneliai galėtų išmokyti anūkus savo vaikystės žaidimų – nuo slėpynių miške iki buožgalvių gaudymo tvenkinyje.

Seneliai dar prisimena tuos laikus, kai žaisti vietiniame šile buvo galima be jokios suaugusiųjų priežiūros. Dabartiniai vaikai to net neįsivaizduoja.

Kažkas jiems turi parodyti, kaip orientuotis miške arba kaip galima pastatyti pašiūrę iš šakų. Kas geriau tai padarys, jeigu ne seneliai?” – aiškino F.Reynolds.

„National Trust” iniciatyvą noriai pasigavo bent keli didieji britų dienraščiai. Daugiau nei 5 milijonų egzempliorių tiražu balandį buvo išspausdinta ir skaitytojams išsiuntinėta „National Trust” sudaryta atmintinė, pavadinta „50 dalykų, kuriuos verta padaryti, kol tau nėra sukakę 12 metų”.

Į „Top 10” pateko šie daugeliui lietuvių atrodantys labai paprasti, tačiau šiuolaikiniams britų vaikams gana egzotiški maži nuotykiai: įlipti į medį; nusiristi žemyn nuo tikrai didelės kalvos; praleisti naktį palapinėje miške ar lauke; pasistatyti pašiūrę iš šakų.

Taip pat išmokti mėtyti į vandenį akmenukus, kad jie atšoktų bent kelis kartus; palakstyti lauke lietui lyjant; palaidyti aitvarą; tinklu pagauti žuvį; nusiskinti obuolį tiesiai nuo obels ir jį suvalgyti; pažaisti su ant gumos pririštais kaštonais.

Norintieji pamatyti visą 50-ies nuotykių sąrašą tai gali padaryti apsilankę tinklalapyje www.nationaltrust.org.uk/50things