Per dešimtmetį Kaunas prarado daugiau kaip 57,7 tūkst. gyventojų.
2005 – 2007 metais Kauno psichologinių tarnybų specialistams teko itin dažnai teikti pagalbą vaikams, kuriems stigo išvykusių tėvų meilės, dėmesio, emocinio ryšio, kasdienės priežiūros ir auklėjimo.
Tačiau šeimų patyrimą migracijos kontekste stebintis Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros lektorius, Laplandijos universiteto daktaras Gedas Malinauskas pastaruoju metu įžvelgia ir teigiamų pokyčių.
Didžiausi jų – sparti modernių technologijų plėtra, užtikrinanti ryšį su išvykusiais šeimos nariais, dalies šeimų jau pasiekta sąlyginė gerovė ir netikėtai išaugęs senelių vaidmuo.
– Jaunimas ir jaunos šeimos vis dar palieka Kauną. Kaip vertinate šį reiškinį? Ar emigraciją reikia stabdyti?
– Esu įsitikinęs, jog į emigraciją reikia žiūrėti kaip į natūralų reiškinį, kurio nereikia nei stabdyti, nei skatinti.
Miesto ir valstybės mastu emigracija apnuogino kompleksinės pagalbos jaunai šeimai stygių. Dar prieš prasidedant ekonominiam sunkmečiui vykusioje diskusijoje vienintelė Kauno valdžios pasiūlyta pagalba jaunai šeimai buvo stoti į eilę socialiniam būstui gauti. Toks pasiūlymas žeistų bet kurią save gerbiančią šeimą.
Tuo tarpu mano stebėjimai rodo, jog daliai šeimų emigracija išėjo į gera. Dirbdami Lietuvoje, neretai – keliuose darbuose, tėvai dažniausiai nematė vaikų, neturėjo laiko gilintis į jų problemas. O štai dabar šeima bendrauja per „Skype“ po valandą kasdien ir gali sau leisti normalias atostogas ar pramogas drauge. Gal ir ne pati geriausia išeitis, bet – ir ne taip blogai, kaip buvo prieš tai.
Apskritai sparti modernių technologijų plėtra emigracijos perskirtų šeimų bendravimui turėjo teigiamos įtakos. Prieš kokius 6 metus artimieji dažniausiai ryšį palaikydavo telefonu, o vos po dvejų metų ir seni, ir jauni jau bendravo ir matė vienas kitą per „Skype“. Tarkime, Lietuvoje likusiam mažyliui buvo aiškiau, kad mama niekur nedingo. Šeimos pradėjo daugiau kalbėtis, atsakingiau ruoštis išvykti, dėl to sumažėjo skaudžių patirčių, vaikų elgesio sutrikimų, kurių būta daugiau iki 2007 metų.
– Seneliai buvo vieni pirmųjų, prabilusių apie keblumus, kylančius su jiems patikėtais anūkais. Kaip jie susidoroja su antrąsyk tekusiu tėvų vaidmeniu?
– Įdomu tai, kad trijų kartų šeimoms emigraciją buvo lengviau ir suplanuoti, ir išgyventi, nes bendroje šeimoje vaikus patikėti senelių globai jauniems žmonėms drąsiau ir saugiau. Atsiskyrimą tokiose šeimose sunkiau išgyvendavo ne maži vaikai ir tėvai, o seneliai.
Seneliams, kuriems teko pakartotinai prisiimti tėvystės atsakomybę, nebuvo lengva. Beveik visi iš tyrimų dalyvių skundėsi nuovargiu dėl padidėjusio buitinio krūvio. Be abejo, kilo nemažai problemų, ypač su anūkais paaugliais, kurie, naudodamiesi padėtimi, bandė manipuliuoti santykiais, esą seneliai – ne tėvai.
Tačiau nustebino ir nudžiugino kitkas. Buvo akivaizdu, kad seneliai džiaugėsi galėdami vėl išgyventi artimą ryšį, jausmą, kad yra reikalingi ir svarbūs, ypač su mažamečiais anūkais.
Buvo įdomu išgirsti, kad netgi kalbėdami apie vargą, sunkumus, patiriamus su vaikais, močiutė ar senelis iš karto mini ir džiaugsmą, kurį tie vaikai kelia. Viena močiutė taip ir pasakė: „Šis vaikas – irgi mano.“ Tačiau nė vienas iš tyrimuose dalyvavusių Kauno senelių nesiekė uzurpuoti tėvų vaidmens, dauguma rūpinosi, ar nepraras jų vaikai ryšio su savo atžalomis.
Kalbant su Kauno senjorais, jautėsi, kad vaikų ir anūkų poreikiai jiems buvo svarbiausi, o tik paskui – jų pačių.
Viena močiutė skundėsi, kad kai anūką išsivežė drauge gyventi tėvai, jai pašlijo sveikata. Galima spėti, kad vaikų išvykimas į užsienį dirbti senelius paskatino mažiau kreipti dėmesio į save.
Atsirado netgi anksčiau nebūta „senelių atostogų“ sąvoka – kai trumpam sugrįžę vaikai išvyksta su savo atžalomis ar vežasi juos paviešėti į užsienį. Seneliai šį laikotarpį suvokia kaip savo atostogas, o ne vienas netgi prisipažino, kad joms baigiantis laukė sugrįžtant anūkų.
– Senelių vaidmens pasikeitimas buvo tam tikras iššūkis institucijoms. Su kokiomis problemomis susidūrė seneliai?
– Masinė emigracija institucijas užklupo nepasirengusias. Kai seneliai pradėjo tvarkytis dokumentus, kad tėvų emigracijos laikotarpiui tampa globėjais, ne vienas susidūrė su atviru mokyklų pedagogų priešiškumu, nepripažinimu jų, kaip lygiaverčių tėvams globėjų. Močiutės ar senelio nekviesdavo į tėvų susirinkimus, vertindavo kaip nesusitvarkančius, nežinančius, ir tai juos skaudžiai žeidė.
Pastebėjau, kad šeimos, išgyvenusios daug sunkumų, vengia apie juos kalbėtis net su specialistais. Matyt, visai šeimai nelengva susitaikyti su tuo, kad emigravus kažkas nepasisekė, nepavyko, o komplikuoti santykiai su vaikais suvokiami kaip pralaimėjimas. Tyrimuose dažniau sutikdavo kalbėti tie žmonės, kurių patirtis buvo sėkminga. Be to, suformuota neigiama visuomenės nuostata, kad išvažiuojantys tėvai palieka vaikus ir jais nesirūpina, verčia šias šeimas užsisklęsti.