Turim paslaptingą kaimynę name priešais, apie kurią nežinom nieko, išskyrus, kad ji mėgsta rūkyti pasidėjusi pagalvėlę ant palangės, ant kurios pasiremia alkūnėmis, beveik ištisus metus, ir greta jos tupinčiu juodu katinu, į kurį žiūrint ne kartą suabejojau, ar tik tai nebus šėtonas kūniškame pavidale.
Turim net kaimyną užsienietį, kuris nekalba lietuviškai, angliškai ar rusiškai (su kuo ir kaip jis kalba - lieka paslaptis), bet visada gražiai šypsosi ir maloniai sveikinasi linksėdamas galvą.
Mūsų laiptinėje nuolat vyksta keisti dalykai: atsiranda ir dingsta kėdės, kažkokie karučiai ar kitokie keisti daiktai, kurie net neturi jiems tinkamo pavadinimo, nes dažniausiai būna sumeistrauti iš daugybės kitų daiktų. Todėl esame įpratę beveik prie visko.
Gyvename lyg kine ir visai neblogai viskas klostosi, jei ne vienas reikalas, kuris toks baisus, kad niekada neduoda ramybės. Pro langą ar iškėlusi koją iš namų matau jas - tas nelaimingas moteris ar merginas (nežinau kaip teisingiau jas vadinti), kurios siūlo save vaikštinėdamos gatve pirmyn ir atgal visą parą. Beje, arba jų neilgas tarnavimo laikas arba jos keičiasi teritorijomis, bet jų veidai vis kiti. Praėjusio sezono merginų šiais metais nebesimato.
Mano draugai, užsukę į svečius, stebisi, kad aš galiu juos pastatyti prie lango ir pirštais jas nurodyti. Jie neiškart jas atpažįsta. Aš atpažįstu. Dabar jau net nebegaliu pasakyti kodėl. Atrodo, kad viskas akivaizdu. Jų pasibaisėtina apranga, neįtikėtinai nieko nesakantys veidai, įvairių dažų ir kitokių priemonių keli sluoksniai ant veido ir tas nesibaigiantis marširavimas gatve pirmyn atgal. Niekaip negaliu įsivaizduoti, kad jos turi motinas, kad kažkada buvo mažos mergaitės ir mokėjo juoktis. Dabar jos – tik nuniokoti kūnai, bespalviai ir atbukę veidai, niekam neįdomūs gyvenimai.
Daugybę kartų mačiau prie jų sustojančius automobilius, bet niekada nedrįsau įsižiūrėti į juos: tuos vyrus, kurie jas perka. Iš pasibjaurėjimo, baimės pamatyti žmones, kurie atrodo padoriai ir panašūs į man pažįstamus, o gal net kur matytus žmones ir dar labiau nusivilti.
Dieną pasiūlos-pirkimo scenos dar ištirpsta spalvingoje žmonių minioje, bet vakare prasideda tikra puota. Atkaklūs meilės ištroškę vyrai kartais nepailstamai suka dešimti ratų ta pačia gatve, laukdami kol užtiks kokią atsilaisvinusią moterį.
Anksčiau nesuprasdavau, kodėl mūsų, atrodytų nuošali gatvė, tokia judri būtent naktį (nepalyginti labiau judri negu dieną). Kartą stebėjau kaip automobiliai suka ratus ilgai ir kantriai. Kaip kokia keistų lenktynių trasa su „pitstopais“ seksui.
Rytais viskas atrodo dar blogiau. Tos merginos kartais būna tokios, kad gaila į jas žiūrėti: visos paliegusios, vos pastovinčios ant kojų, kartais miegančios tiesiog stačiomis pasirėmusios į namo sieną arba sukniubusios ant kokio laiptelio. Jų budėjimo ar darbo maršrutai neretai paženklinti naudotais prezervatyvais, jų darbo naktys, matyt, neretai baigiasi visokių kvaišalų pasisotinimu.
Nežinau tų moterų, nežinau jų istorijų, nežinau net ar jos norėtų pagalbos, bet visada tai atrodo ypač liūdnai ir neleidžia praeiti nesusimąstant. Pasidaro labai pikta dėl mūsų visų, kad niekada neateina eilė tvarkai šitoje tamsioje gyvenimo pusėje.
Daug kartų galvojau, ką asmeniškai galiu padaryti, kad mano laiptinėje nesigražintų jos, kad gatvėje nesimėtytų prezervatyvai, kad būtų baudžiami tie vyrai ir tos moterys. Prisipažinsiu, kad taip ir nesugalvojau.
Puikiai suprantu, kad kreipdamasi į policiją atrodyčiau labai juokingai. Juk tai vieta, kur visai šalia policijos komisariatas, tai gatvė, kur nuolat sukinėjasi policijos ekipažai ir žingsniuoja pasitempę pareigūnai rimtais veidais. Tai ką naujo aš jiems galėčiau papasakoti, ko jie nematė ir nežino? Tada pradedu galvoti, ar policija tikrai neturi jokių svertų, ar noro, o galbūt jiems tai apskritai nenaudinga.
Tada pagalvoju apie tuos liberalus (neturiu galvoje konkrečios partijos), kurie dar leidžia sau kalbėti apie prostitucijos legalizavimo privalumus: galimybes kontroliuoti šitą verslą, geriau rūpintis „darbuotojų ir darbdavių“ sveikata, geriau patenkinti neįgalių ir nepatrauklių žmonių seksualinius potraukius.
Iškart įsivaizduoju kaip tuoj atsirastų vadybininkai, projektų vadovai ir tiesiog tos, kurios dirba t.y. juodadarbės, kaip kitoje mano gatvės pusėje rastųsi iškaba „tik aukščiausios rūšies kūniškos paslaugos“ ir pasidaro kraupiai bjauru. Labai tikiuosi, kad Lietuvoje niekada neatsiras tiek liberaliai mąstančių žmonių, kad jie nenusvers kitaip galvojančių ir neišaus diena, kai prostitucija Lietuvoje bus legalizuota.
Ir vis dar noriu tikėti, kad policija kada nors nuveiks svarbių darbų šioje srityje. Tam reikia, žinoma, stiprių asmenybių, ambicingų planų ir veiksmų plano, be to, prioritetų perskirstymo, griežtesnių įstatymų ir lėšų, kurių policijai kartais neužtenka visai kasdienėms reikmėms.
Žinoma, kalbėti čia lengviau nei veikti, bet aš gyvenu savo gatvėje ir matau tuos siaubo filmus iš arti, ir negaliu susitaikyti, kad tai neišvengiama, normalu ir kasdieniška.