Vokietijos, Austrijos ir Nyderlandų vyriausybės jau pareiškė, kad nė vienas šių šalių valdžios atstovas per čempionatą gali nevykti į Ukrainą. Visai tikėtina, kad pasidavusių tokiam įkarščiui bus ir daugiau.
Europos šalių politikų ryžtu Ukraina galės įsitikinti dar prieš futbolo čempionato pradžią. Regis, didžioji dalis kviestų ES šalių prezidentų boikotuos kitos savaitės pabaigoje Jaltoje numatytą Vidurio ir Rytų Europos viršūnių susitikimą.
Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė viešai pareiškė vis dar svarstanti, ar vykti į renginį, ar prisidėti prie jį ignoruojančiųjų.
Šalies vadovė leido suprasti nerimaujanti dėl to, kad izoliavus Ukrainą labai pasunkėtų jos europinės integracijos procesas.
Premjeras A. Kubilius šią savaitę taip pat pareiškė nežinantis, ar nevykimas į Jaltą būtų geriausias sprendimas. Esą Ukrainos vadovai iš Europos lyderių turi išgirsti aiškią, nedviprasmišką žinią.
Padėtis dėl J. Tymošenko nėra tokia vienareikšmiška, kaip gali atrodyti. Pirmiausia pati buvusi Ukrainos premjerė ne veltui iki šiol vadinama Dujų princese. Ši politikei prilipusi pravardė primena, kad ji – tikrai ne vien Oranžinės revoliucijos šauklė, kokia mėgsta prisistatyti, bet ir viena Ukrainos oligarchių. Tad ir nemažai kaltinimų jai tikrai gali būti ne vien iš piršto laužti.
Tiesa, Ukrainos valdžios pareiškimai, kad tai – ne politinė byla, o tik pastangos kovoti su korupcija ir valstybės interesų pamynimu, verti kritikos, nes korupcijos lygis Ukrainoje tikrai nemažėja, bet kažkodėl į kalėjimus kišami tik valdžios oponentai.
Europoje tai vadinama pasirinktiniu teisingumu, toks elgesys laikomas nepriimtinu ir prieštaraujančiu Europos vertybėms. Todėl ES pasipiktinimas ir net vienokios ar kitokios sankcijos galėtų būti suprantamos.
Tačiau tokiu atveju gali kilti klausimas, ar pati Europa netaiko dvejopų standartų. Juk, pavyzdžiui, Rusija lygiai taip pat vykdo pasirinktinį teisingumą. Naftos bendrovės „Jukos” įkūrėjo M. Chodorkovskio byla – akivaizdžiausias ir labiausiai išgarsėjęs pavyzdys.
Tačiau net tie, kurie siūlo dabar boikotuoti Ukrainoje rengiamą Europos futbolo čempionato dalį, kažkodėl neužsimena, pavyzdžiui, apie tokį pat Sočio olimpinių žaidynių boikotą. Europos Sąjungos lyderiai, užuot boikotavę Rusijos vadovus, rengia nuolatinius susitikimus su jais, ieško būdų plėtoti santykius.
Taigi vadinamoji vertybinė pozicija dabartinių santykių su Ukraina kontekste atrodo tikrai silpnai. Todėl galbūt verta pažvelgti į šią krizę interesų požiūriu?
Rusijos atžvilgiu ES interesai nesusiję su šios šalies europine integracija. Norima sukurti tik tam tikrą abipusiškai naudingą partnerystę ir pasitikėjimo atmosferą.
Todėl ir apgailėtina žmogaus teisių padėtis ar pasirinktinio teisingumo taikymas Rusijoje Europai rūpi, bet nėra pirmaeilės svarbos dalykas. Ir Europa, ir JAV turi ne vieną sėkmingos partnerystės pavyzdį ir su ne tokiomis demokratiškomis valstybėmis.
O Ukraina deklaruoja europinės integracijos siekius. Tad ir vertinti padėtį joje tenka kitaip – integruotis su europinių vertybių nepripažįstančia valstybe būtų ne tik keista, bet ir pavojinga.
O Kijevas dabar, atrodo, žaidžia žaidimą, kurio tikslas – primesti Europai savo taisykles, o ne laikytis europinių.
Visi pripažįsta, kad Ukraina valdant V. Janukovyčiui su ES suderino kelis kartus daugiau įvairiausių normų ir taisyklių negu valdant V. Juščenkai ir J. Tymošenko. Tačiau žmogaus teisių, spaudos laisvės ir panašių vertybių srityse Kijevas atkakliai demonstruoja ketinantis elgtis taip, kaip jam patinka, ir į jokias pastangas nereaguoja.
Todėl Ukrainos suartėjimo su ES prasme dabartinis galvosūkis turi tik du sprendimus. Pirmas – vadinamoji įtraukimo strategija: suteikti Ukrainai galimybę artėti prie ES ir tikėtis, kad tai privers ją pamažu keistis.
Antrasis kelias – sankcijomis, boikotu ir kitomis priemonėmis siekti, kad Kijevas europinėms taisyklėms paklustų jau dabar.
Kuris iš šių kelių gali pasirodyti sėkmingesnis, sunku pasakyti. Gali būti, kad nė vienas. Nors „įtraukimo” scenarijaus šalininkų argumentai, kad taip bent jau būtų apribota Rusijos įtaka, manęs irgi neįtikina.
Ukraina Rusijos spaudimui visuomet priešinasi nė kiek ne mažiau negu stengiasi nepaisyti europinių normų. Maža to, Kijevą nepasiduoti Maskvai verčia ir Ukrainoje ypač įtakingų oligarchų interesai.
Todėl sprendžiant Ukrainos galvosūkį verta atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Viena jų, pačios D. Grybauskaitės mintis, kad Lietuva turėtų daugiau bendrauti su sprendimus Europos Sąjungoje priimančiomis šalimis, o ne „ubagais”. Gal dabartinė padėtis dėl Ukrainos, kaip ypač griežtą poziciją demonstruoja Vokietija, kaip tik ir yra tas atvejis?
Kita vertus, Lietuva turi ir ekonominių interesų išsaugoti draugiškus santykius su Ukraina. Bet ir vėl – ar tikrai Vilniaus jau daug metų demonstruojamas draugiškumas tikrai atsiperka?
Kad ir kaip būtų, aišku viena – Ukraina tapo rakštimi. Lietuvos užsienio politikai – taip pat.