Čia tas pats, kaip Mokslo ir žinių dieną deginti knygas miestų aikštėse. Gegužės 1-ąją aš sutikau kaip pridera, prie savo darbo stalo, apsikrovęs darbais ir projektais. Trečia, kas tie „darbo žmonės“?
Ar verslininkas yra darbo žmogus? Jis juk dirba be laisvų dienų ir po dvylika valandų. O televizijos laidų vedėjas? O žurnalistas? O kaip dėl odontologo, plastinės chirurgijos specialisto, naktinio klubo vadybininko? Ne, jie ne darbo žmonės.
Darbo žmonėmis, gerai pagalvojus, mes vadiname tik tuos, kas yra menkos kvalifikacijos, vos pastebimų įgūdžių, nulinės motyvacijos, uždirba mažai ir savo darbą keikia susiriesdami. Tai tikrieji proletarai, kurie neturi ką prarasti, išskyrus savo pančius. Jie ir šlovina darbą ilsėdamiesi, nes darbą myli užvis labiausiai, kai uždaryti įmonės vartai ir užgęsta šviesos ir galima pamiršti tą nekenčiamą kankynę.
Jiems ir skirta Gegužės 1-oji. Vilniaus universiteto docentė, politologė Lidija Šabajevaitė interviu vienam portalui džiūgavo, kad lietuviai, girdi, jau blaivėja, nes žiūri į Gegužės 1-ąją be alergijos: išmoko nepykti ant Kovo 8-osios, ir jau normaliai reaguoja dar į vieną komunistų šventę.
Būtent komunistų šventę. Nekaišiokit man pavyzdėlių iš ekonominės geografijos, kad, girdi, kur nors Ispanijoje irgi nedarbo diena, ir matai jiems nieko baisaus. Nevykęs pavyzdys, draugai ir tovariščiai. Ispanijoje, kur prie darbo biržų eilės ilgesnės, nei Smiltynėje prie kelto gražų vasaros penktadienį, greitai bus ne nedarbo diena, o ištisi nedarbo metai: kalendoriuje švies vien raudonos dienos. Ispanai jau prisižaidė su siestomis: Hemingway rašė apie Paryžių, kaip apie šventę, kuri visada su tavimi, o štai Ispanijoje jau išaušo išeiginė diena, kuri gresia niekada neišeiti.
Džiaugtis, kad lietuviai nebejaučia pasidygėjimo raudonų vėliavų atlaidams, yra tas pats, kas žavėtis, kai tie patys lietuviai patenkinti šlamščia iš parduotuvės atsineštas gatavas mišraines, o anksčiau nė nebūtų į tokias žiūrėję. Dabar, žiūrėk, persiauklėjo.
Ne kiekviena pažanga yra į gerąją pusę. Atstūmimo reakcija sovietiniam brukalui buvo įprotis, kuriuo mes galėjom didžiuotis, ir daugelis mūsų pagrįstai didžiavosi. Atsimenu, kaip mokykloje, 1980 metais, vienas mano bendramokslis prieš Maskvos olimpines žaidynes prasitarė, kad sirgs už Sovietų Sąjungos rinktinę. Man tuomet buvo devyneri. Vaikai klasėje susižvalgė: nė vienoje padorioje šeimoje sovietų komandų (išskyrus krepšininkus) nelaikė „mūsiškiais“. Tai buvo normali, sveika alergija viskam, kas ėjo iš Kremliaus.
Padorus žmogus negali jausti estetinio pasitenkinimo iš represijos ir nelaisvės simbolių (pomėgis gimnastiorkėms arba sovietinių desantininkų kietumo mitologizavimas yra lygiai toks pat iškrypimo požymis, kaip nacių uniformų ir simbolikos naudojimas sadomazochistų sekso žaidimuose). Taip pat, kaip padorus žmogus nesiklausys automobilyje banditų „šansono“, apsimesdamas, kad tai labai ironiška ir šaunu, ir kad taip jis, girdi, tik šmaikščiai pašiepia masių skonį.
Anksčiau tik vakariečiai, iš knygų girdėję apie gulagus, trėmimus ir okupacijas, buvo tiek ramūs, laisvi nuo ideologijos ir atsipūtę, kad su pasimėgavimu nešiojo kailines kepures su raudona žvaigžde, kūju ir pjautuvu, ir vilkėdavo sovietinės kariuomenės sermėgas, kaip juokingą aprangą: žiū, kaip gudru ir ironiška. Mums visa tai buvo per skausminga: nebent kokie geltonsnapiai užsivilkdavo iš neišmanymo marškinėlius su Che Gevara arba Mao, bet normali sveiko žmogaus reakcija buvo atmetimas.
Žinoma, buvo ir yra braukiančių laimės ašaras nuo visų čeburaškų, sparnuotųjų sūpynių ir krokodilų genų, ir raginančių nepainioti ideologijos su menu, bet jiems įrodinėti ką nors beprasmiška, juo labiau, kad kiekvienas juk gali džiaugtis tuo, kas jam gražiausia.
Dabar tą atmetimo reakciją mes pamažu prarandame, vis labiau panešėdami į bestuburius, beformius, be tvirtų moralės principų ir be istorinės atminties vakariečius, kuriems labiau rūpi ne tai, kiek žmonių nužudė nusikaltėlis, o tai, ar malonios jam sąlygos kalėjime ir ar pagarbiai elgiamasi su jo motina (ar neįžeidinėja jos nepakankamai tolerantiški kaimynai), nes toleruoklių mąstymui būtent šie požymiai yra svarbūs. Išvestiniai skiedalai jiems reiškia žymiai daugiau, nei senoviniai, paprasti (ir todėl išjuokiami) teiginiai apie gėrį ir blogį.
Komunistinių atlaidų šventimas gatvėse, sakyčiau, smarkiai skiriasi nuo susižavėjimo L. Brežnevo laikų rusiškais animaciniais filmais (priminsiu: tie filmukai tarnavo tai pačiai sistemai, kuri gydė disidentus psichiatrinėse ligoninėse).
To paties raugo visuomeninio ir akademinio elito žiedeliai, visiškai neketinantys įžiūrėti „atspalvių ir šešėlių“, kai kalba apie kokius nors skustagalvius ar fašistus, ir juos drąsiai smerkiantys (lygiai taip pat nestabdantys patyčių ir pasmerkimo, kai buvęs JAV prezidentas pasako, kad jis dar nėra apsisprendęs, ar tikėti evoliucija), mikliai randa savyje lankstumo ir pradeda sakyti, kad ne viskas, girdi, juoda ir balta, reikia stengtis suprasti ir nesmerkti - kai kalbama apie komunistų uzurpuotą ir jau seniai beprasmę šventę, švenčiamą reakcingiausių lygiavos ir turto perdalijimo elementų.
Šventė tikrai šiandien beprasmė. XIX amžiuje (dabar jau XXI, pranešu tiems, kas nežino) darbininkų teises reikėjo ginti ir tokie dalykai, kaip 8 valandų darbo diena, buvo didelė naujovė. Tai nereiškia, kad ligi šiol reikia vaikščioti gatvėmis ir mojuoti dėl to vėliavomis. Žmonija per pastaruosius šimtmečius daug ko išmoko: plautis rankas prieš valgį, nedeginti kitatikių ant laužo, leisti moterims balsuoti rinkimuose. Kažkada už tuos dalykus buvo svarbu kovoti. Dabar ne.
Šią savaitę artinasi dar viena šventė: pergalės „Didžiajame Tėvynės kare“ eilinės metinės gegužės 9-ąją. Anksčiau vis atsirasdavo norinčių pažygiuoti ta proga Gedimino prospektu sostinėje ir pažvanginti medaliais su Stalino portretu, ir mūsų instinktas anksčiau buvo tam nepritarti. Kažin, ar ir šioje srityje mums reikėtų prablaivėti ir galbūt prisitraukti kėdutę arčiau prie dešimtmečiais bruktos pasakos apie tai, kaip rusai karą laimėjo ir visą pasaulį išgelbėjo?
Didėjanti tolerancija netoleruotiniems dalykams yra neišvengiamas reiškinys, blankstant praeities prisiminimams. Aš nenorėčiau sulaukti to laiko, kai ir pats kalbėjimas apie Lietuvos okupaciją bus traktuojamas kaip politiškai nekorektiškas radikalizmas, nuo kurio mums reikia blaivėti.