Paklausia ambasada ministerijos raštu, ką daryti kokiu skubiu reikalu, laukia laukia, o atsakymo kaip nėra, taip nėra. Klausia dar sykį. Ir pagaliau ateina trijų žodžių atsakymas: darykite kaip visada.
Pamaniau – diplomatas pasakoja anekdotą. Pasirodo – ne, tai esą dabartinės Lietuvos užsienio politikos kasdienybė. Visi bijo imtis iniciatyvos. Klausimas kaip iš garsios E. Albee pjesės „Kas bijo Virdžinijos Vulf?” pavadinimo, tik kitos ponios pavardę reikėtų įrašyti.
Keista situacija. Ne Stalino laikai, į Sibirą niekas neištrems, tačiau bijo ministras, kuris – ne V. Ušackas, be aukščiausio palaiminimo net į Afganistaną neišvyks, bijo ambasadoriai, norintys kuo ilgiau jais būti.
Ar ne anekdotas, kad prezidentas V. Adamkus pakviečiamas į Rytų Europos demokratijos raidai skirtą forumą likus vos kelioms valandoms iki renginio, nors jis tarpininkavo Ukrainai įveikiant politinę krizę oranžinės revoliucijos dienomis, buvo aktyvus Gruzijos rėmėjas?
Be abejo, mandagūs užsienio svečiai patys neklausinėjo, kodėl neregėti taip aktyviai Rytų Europos politiniuose procesuose dalyvavusio V. Adamkaus, o forumo rengėjai neaiškino, kad jam kvietimas išsiųstas taip vėlai, jog bet kuris save gerbiantis asmuo jau nebūtų atvykęs, juo labiau prezidentas.
Tačiau kiekvienam bent kiek girdėjusiam apie dabartines Lietuvos politines realijas viskas aišku ir be aiškinimų. Ne Alzheimerio liga taip pakirto forumo rengėjų atmintį, kad jie prisiminė V. Adamkų tik paskutinę akimirką. Čia suveikė kitas specifiškas lietuviškas sindromas.
Šis sindromas pasireiškia komedijų vertomis scenomis. Andai per ankstesnį forumą vienas Seimo užsienio politikos formuotojas tol nepastebėjo prezidento V. Adamkaus, net įsigudrino akimis nė karto su juo nesusidurti, kol neišvyko kalbą pasakiusi prezidentė D. Grybauskaitė, o tuomet staiga praregėjo ir kaip patrakęs pripuolė glėbesčiuotis.
Mat seniai vieša paslaptis, kad kaimynystėje gyvenančių D. Grybauskaitės ir V. Adamkaus santykiai nekokie, o tiksliau, jokių santykių.
Tokio elgesio su baigusiu kadenciją prezidentu nepavadinsi korektišku, bet tai tik asmenybės, o ne valstybės problema. Kas kita, kai D. Grybauskaitės jokie santykiai nesieja ir su kitų šalių vadovais. Su „ubagų” atstovais ji sakė pati neketinanti bičiuliautis, bet ir su pasaulio galingaisiais draugystės nė pėdsakų neregėti.
Kartą nenuvykusi susitikti į Prahą su JAV prezidentu B. Obama, dabar D. Grybauskaitė nesulauks kvietimo į Baltuosius rūmus, nors ir galvas nukapotų tokio susitikimo nepajėgiantiems surengti Lietuvos diplomatams.
Prezidentas V. Adamkus vieną po kito priiminėjo karalius, karalienes, imperatorius, didžiųjų ES valstybių vadovus.
Per trejus D. Grybauskaitės valdymo metus tik Vokietijos kanclerė A. Merkel stabtelėjo porai valandų Vilniuje.
Po akibrokšto Lenkijai, kai D. Grybauskaitė atsisakė atvykti į Varšuvą, turbūt ir šios šalies vadovas negreit svečiuosis Vilniuje. Teliks nebent darkart pasikviesti A. Lukašenką.
Gal ir vis labiau izoliuojamas Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius sutiktų atvykti.
Jau beveik visi į konferenciją Jaltoje kviesti ES šalių vadovai, įskaitant Latvijos ir Estijos prezidentus, pareiškė, kad boikotuos šį renginį. Tik Lietuvos diplomatija tyli tarsi paralyžiuota. Matyt, D. Grybauskaitė neapsisprendė, ir niekas nežino, ką sakyti.
Dabar saugiausia nieko nedaryti. Neseniai į Vilniuje surengtą VTB lygos finalo turnyrą buvo trumpam atskridęs V. Putino dešiniąja ranka vadinamas Rusijos prezidento administracijos vadovas S. Ivanovas. Puiki proga neoficialiai pabendrauti, bet nei iš Užsienio reikalų ministerijos, nei iš kitų valdžios namų su svečiu niekas nesusitiko – juk nežinia, ką prezidentė pamanys.