Su dešiniaisiais save tapatinantys asmenys paprastai pasisako už ribotą valdžios vaidmenį kasdieniniame žmogaus gyvenime bei individualizmą. Tačiau ši taisyklė negalioja kai kalbama apie tai, kad dedasi žmonių namuose, o ypač miegamuosiuose. Tuomet valdžia ne tik gali, bet esą privalo įsikišti į dviejų žmonių asmeninius santykius; žinoma, tik dėl didesnio visos nacijos gėrio.
Jei kam tokia logika atrodo kažkur girdėta, A. Hitlerio Vokietija būtų puikus tokios politikos pavyzdys. Kaip ir per Vakarų Europą XX a. pirmojoje pusėje nusiritusi rasės gryninimo banga, kai buvo sterilizuoti dešimtys tūkstančių rasiškai, klasiškai ar dėl įvairių kitų priežasčių netinkamais pripažinti piliečiai.
Dabar, neva modernioje ir į progresyvioje Lietuvoje, grupelė konservatorių užsimanė kartoti praeities Europos ir JAV klaidas įsijausdami į veislyno direktoriaus vaidmenį. Bėda ta, kad veisiamieji – ne kokie nors galvijai, bet tos pačios šalies piliečiai, kurių labui sumanyta pakeisti Konstituciją apibrėžiant, kas gi yra šeima, susiaurinant ją iki santuokos.
Tikinama, kad stiprinant ,,tradicinę“ šeimą, stiprės ir pati valstybė. Kaip? Visų pirma kiekybiškai, nes esą šeimose, kuriose partneriai susituokę, gims daugiau vaikų nei „ne šeimose“, kuriose partneriai nėra oficialiai įteisinę savo bendrabūvio.
Seimo nario Egidijaus Vareikio žmona, Ateitininkų federacijos pirmininkė Rozvita Vareikienė, tiesiai šviesiai pareiškė, kad pagrindinė šeimos funkcija yra reprodukcinė. Ne sutuoktinių kaip individų laimė ir sveikata yra svarbiausia, bet jų galimybė daugintis. Moteris tuojau pat suskubo paremti savo nuomonę ,,svariais“ argumentais iš Biblijos: ,,Šventajame Rašte yra net viena vieta, kurioje kalbama, jog vyras paliks savo tėvus, glausis prie moters ir jie kartu augins vaikus. Taigi šeima yra ta ląstelė, kurioje gimsta gyvybė.”
Jai antrina ir (oficialiai) šeimos kurti ir vaikų turėti negalintys katalikų vyskupai, gegužę paskelbę Šeimos mėnesiu ir paraginę ,,visus tikinčiuosius ir geros valios žmones per šį mėnesį asmeniškai ir kartu apmąstyti santuokos ir šeimos vertę“.
Na, ir įrodykit jūs man, kad bažnyčia čia nepolitikuoja? Nepalaiko vienos partijos? Beje, katalikų dvasininkai apskritai turėtų kukliai patylėti, kai kalbama apie šeimos politiką ar vaikų auklėjimą. Šioje sferoje kunigai pasaulyje ir taip jau yra pernelyg pasižymėję – vaikų tvirkinimu ir žaginimu bei moraliniu traumavimu sekmadieninėse mokyklose. Ir, žinoma, milijardinėmis kompensacijomis aukų šeimoms.
Tiek dvasininkai, tiek R. Vareikienė, reikia pabrėžti, turi teisę priimti prieš du tūkstančius metų Artimuosiuose Rytuose parašytus tekstus už gryną pinigą lygiai taip pat, kaip kažkas kitas turi teisę tikėti, kad danguje kabo auksinis arbatinukas ir iš jo kiekvieną dieną ketvirtą valandą po pietų tikintiesiems atlyginama pripildant jų porcelianinius puodukus dieviška arbata. Tačiau nei R. Vareikienė, nei arbatos gėrėjų klubas, neturi teisės primesti savo įsitikinimų daugumai. O būtent to siekiama užsimojus reguliuoti, kas yra ir kas nėra šeima.
Jei jau kalbama apie šeimos ir visuomenės gerovę, šioje srityje yra ką nuveikti ir nekišant nagų prie Konstitucijos ar, juolab, į žmonių privačius reikalus. Pirmiausia, jei jau valdžia taip nori kažkuo rūpintis, galėtų pasirūpinti beglobiais vaikais, prieš galvodami apie tai, kaip prigaminti naujų.
Teigiama, kad Lietuvoje daugiau nei du tūkstančiai vaikų kasmet lieka be tėvų globos. Ir čia tik oficiali visiškai apleistų vaikų statistika. O kur dar laikinai seneliams, tetoms ir kitoms giminėms emigrantų paliekami vaikai? Pasirūpinkime šių vaikų gyvenimo kokybe, ir paskui galvokime apie naujagimių kiekybę.
Dažnai pateikiamas argumentas, esą oficiali santuoka privers vyrus pajusti atsakomybę už savo atžalas. Visų pirma, toks teiginys yra seksistinis. Jokiu būdų negaliu sutikti, kad dauguma vyrų yra savanaudžiai gyvuliai, kuriuos galima pririšti prie mylimos moters valdžios dirbtinai sukurtais pančiais.
Net jeigu taip ir būtų, galbūt geriau tada su tokiais nesituokti, nes reikalui esant, oficialiai neįteisintus santykius bus lengviau nutraukti. Priešingu atveju, ypač jeigu konservatoriai šioje diskusijoje paims viršų, skyrybos greitai išvis taps nelegalios, arba reikės atnešti pažymėjimą, jog skirtis leidžiama, iš šeimos pilnatvės niekada nepatyrusio, seksualiai frustruoto kunigo.
Tiesa, vos nepamiršau, kad viduramžių dvasios besilaikanti Katalikų Bažnyčia iki šiol skyrybų nepripažįsta. Šios supuvusios institucijos akimis moteris yra žemesnis padaras, ji negali netgi tapti jų šventike, ką jau kalbėti apie teisę palikti smurtaujantį ar ją prievartaujantį vyrą.
Taigi mėginimas apibrėžti šeimą kaip susituokusio vyro ir moters sąjungą, marginalizuos ne tik tradiciškai diskriminuojamas visuomenės grupes, tokias kaip netradicinės orientacijos žmonės.
Jei tokia pataisa būtų priimta, bus marginalizuota didelė dalis Lietuvos gyventojų. Jei dabar kartais skundžiamasi, kad žmonės tuokiasi ,,iš reikalo“, priėmus minėtą pataisą, nelaimingos poros nesiskirs irgi ,,iš reikalo“: dėl pašalpų ir valdžios suteikiamų privilegijų susituokusioms poroms.
Tegul man kas išaiškina, kad tokiose šeimose užaugę vaikai bus psichologiškai ir fiziškai sveiki piliečiai, kurie atves Lietuvą į šviesų rytojų, o šalyje greit gyvens 30 milijonų laimingų ir sėkmingų mėlynakių lietuvaičių.
Ačiū, nereikia. Ir trijų milijonų pakaks.