Stengiasi, nes nėra kur trauktis
Kaip prisimena Vitalija Žemaitienė, iš pradžių plyname lauke augino daržoves, tačiau dirvožemis toks, kad nelabai kas augo ir derėjo. Kadangi iki ūkio įkūrimo nedideliuose šiltnamiukuose augino gėles, tai ir užsiėmė įprastu verslu – gėlininkyste. Pirmaisiais ūkio veiklos metais daug planuota, skaičiuota, ieškota efektyviausių gamybos variantų, tačiau per dvidešimt darbo metų ne visi tikslai pasiekti.
Trauktis nėra kur, nes šiltnamių statyba ir modernizavimas kainavo ne vieną šimtą tūkstančių litų: investuotos SAPARD ir supaprastintos paramos lėšos, imtos paskolos, sudėti uždirbto pelno litai. 2004–aisiais įrengta moderni katilinė su gamtinių dujų trasomis, kuriai atseikėta per 750 tūkst. litų.
„Šiltnamių veiklą reguliuoja daugybė įstatymų, apie kuriuos ūkininkavimo pradžioje nebuvo nė kalbos. Didžiausia bėda – nuolat brangstantys energetiniai resursai, kurie „suėda“ apie 70–80 proc. pajamų. Absurdiška ekonomika, kad ūkinei veiklai reikalingų dujų kiekį teko planuoti kone dešimčiai metų, kai iš tikrųjų ir metams negali nuspėti jų poreikio, – piktinasi V. Žemaitienė. – Be to, įsipareigojimai buvo sutarti, kai dujos buvo keliskart pigesnės. Jeigu taupydamas jų sunaudoji mažiau – moki netesybas, jeigu vėluoji atsiskaityti – skaičiuoja delspinigius. Šį vasarį, trumpiausią metų mėnesį, už dujas sumokėjome per 220 tūkst. Lt. Bet reikia pajamų gamybos plėtrai, įvairiems mokesčiams bei atlyginimams.“
Pasak gėlių augintojos, šiltnamių ūkis šalyje išnyks, kaip ir daugelis buvusių pramonės ar žemės ūkio gamybos šakų. Juolab kad visos negandos vyksta vienu metu: krizė, verslą žlugdanti mokesčių politika ir dvi iš eilės atšiaurios žiemos. Šiandien mūsų tikslas – išgyventi ir išsaugoti darbo vietas, tad tenka taupyti, nes pagalbos niekas nesuteiks. „Kaimai tuštėja, paliktos sodybos dūla, žiūrime į byrančią Lietuvą ir negalime suvokti, kodėl valdžia taip savo žmonių nemyli? Kodėl Lietuvai nereikia dirbančio jauno žmogaus“, – nelinksmomis mintimis dalijasi ūkio šeimininkė V. Žemaitienė.
Nelygiavertė konkurencija
Moderniuose šiltnamiuose temperatūrą, drėgmę, vėdinimą, laistymą bei tręšimą valdo sudėtingos kompiuterinės sistemos. Tinkamos sąlygos gamybai bei ekonominė analizė kol kas leidžia išsilaikyti ir konkuruoti įvežtinėmis gėlėmis perpildytoje vietinėje rinkoje. Nė kiek ne mažesnį vaidmenį atlieka ir kūrybiškumas bei atsidavimas darbui, nes ūkis tapo vienu didžiausiu gėlininkystės ūkiu šalyje. Pasak Vitalijos, didelė vertybė ir ūkio darbuotojai, kurie per daug darbo metų tapo profesionalais, tad jų kaita visada sukelia papildomų rūpesčių.
„Gėlininkystė – sudėtingas verslas, nes net ir šiltnamiuose tenka taikytis prie gamtos sąlygų. Sėkloms sudygti, daigams augti bei gėlėms žydėti turi įtakos dienos trukmė bei saulėtumas, kaip ir šilti ar šalti orai. Augimo metu pasitaiko tręšimo klaidų, įvairių gėles naikinančių pašaknio ligų, temperatūros svyravimų, o jų sužydėjimas laiku – tai loterija, kur sėkmę nulemia ir gėlininko išmanymas, – sako V. Žemaitienė. – Visas minėtų faktorių kompleksas lemia užaugintų vazoninių ir skintų gėlių kokybę, nuo ko priklauso realizacijos kainos bei konkurencinė sėkmė rinkoje.“
Pastaroji Punios gėlininkams padaro daug bėdos, nes Olandijoje gėlėms taikomas kelis kartus mažesnis PVM nei Lietuvoje. Dėl ES šalyse šiltnamiams taikomų lengvatų ir šiltesnio oro mažesnė gėlių savikaina, tad rinkoje jos gerokai pigesnės. Taigi kiek uždirba Punios gėlių augintojai? Pvz., našlaičių kerelis šiltnamiuose realizuojamas po 1,2 Lt. (Realizacinė kaina keičiasi, nelygu perkamas kiekis, kuomet taikomos nuolaidos.) Šią suma sudaro PVM, 25 ct kainavęs daigelis ir 11 ct –vazonėlis, durpėms, trąšoms, šildymui, pikavimo bei priežiūros darbams tenka dar apie 40–50 ct.
Tai kas liko?
Verslo plėsti neapsimoka
Tačiau nuolatiniai V. ir A. Žemaičių gėlių pirkėjai džiaugiasi ką tik skintais žiedais, specialiuose šaldikliuose iš užsienių kelias paras nekeliavusiomis vazoninėmis gėlėmis. Pasak V. Žemaitienės, gėlių pirkti atvažiuoja iš visos Lietuvos, todėl jų žiedai vis labiau sklinda po šalį. Dauguma jų auginama ir žydinama tradicinėms šventėms, sodyboms ar kapams apželdinti. Ne paslaptis, kad sunkmetis verčia keisti auginamų gėlių asortimentą. Pasirenkamos mažiau šilumamėgės, žadama sumažinti jų įvairovę, nes kiekvienai rūšiai reikia skirtingų sąlygų ir papildomų išlaidų. Dalis turimo rožyno jau apsodinta trumpavaisiais agurkais „Maringuia“, mat taupo ne tik gėlių augintojai, bet ir jų pirkėjai, nes gėlės – ne pirmo būtinumo prekės.
Kiek rūšių gėlių auginama kasmet? Vitalija tikslaus skaičiaus nežino, gal koks šimtas penkiasdešimt. Tačiau kiekviena jų rūšis turi mažiausiai po keliolika veislių ir tik paklausa nulemia ateinančių metų asortimentą. Štai šiemet savo smalsumui įsigijo keliolika juodažiedžių potunijų daigų ir, pasak Vitalijos, visi pirkėjai jomis žavisi. Bendrauja ir bendradarbiauja su Olandijos, Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos gėlininkais. Vienur perka sėklas, kitur – daigelius, nes patiems juos užauginti per daug išlaidų.
Tačiau šiltnamiuose gėlių daiginimo, augimo grafikai, žydėjimo ciklai nenutrūksta visus metus. Ir čia būtina kultūrų kaita, kad keistųsi spalvinė gama, žiedų forma ir visiems augalams užtektų vietos bei saulės. Net ir žiemą, kad moterys turėtų darbo, akiuojamos rožės, šaknydijamos pelargonijos, chrizantemos, begonijos, o pasėtų gėlių daigeliai pikuojami ne vieną kartą.
Kad ir kaip besigėrėtum spalvingais žiedais, įstringa pašnekovės garsiai išsakyta mintis: „Ūkio plėsti nesinori, nes į verslą sudėję žinias, sveikatą, lėšas likome savo idėjų vergais.“