Kai nesi žmogus gyvenantis iš anos minimalios algos, stebėti tokius ginčus kartai net linksma: na juokinga klausyti, kaip rimtai ir solidžiai kai kurie aiškiai ideologizuoti „ekspertai“ tai, kuo jie tiki, skelbia, kaip tai, kas yra (ekspertais be kabučių juos galėčiau vadinti, jei iki skelbdami „tiesas“ deklaruotų savo ideologinius principus), arba kaip didysis vokelių meistras Uspaskichas prieš rinkimus tą algą kelia iki vidutinės visoje šalyje, nors gal geriau tiesiog sutvarkytų savo fabrikėliuose/laikraštėliuose. Vis dėlto, kur slypi esminis šio labai specifinio klausimo momentas?
Atsakymas trivialus: tai ne ekonomikos (arba bent jau ne pozityviosios ekonomikos), o normatyvinės (vertybinės) jos pusės darinys. Ir sprendžia tokius klausimus ne ekonomistai, o politikai (ar bent politinės ekonomijos specialistai). Bent jau šiuo konkrečiu atveju visi „rimtų“ ekonomistų bandymai sėkmingai paneigiami kitų ne mažiau „rimtų“ ekonomistų tyrimais.
Pirmąkart dar XIX amžiaus pabaigoje Naujojoje Zelandijoje įvesta teisinė norma, reguliuojanti minimalų darbo užmokestį, išlieka viena prieštaringiausių ekonominių tezių. Įvairiausios ideologinės, politinės, finansinės, ar tiesiog „geros širdies“ grupės pateikia begales įvairių argumentų, bėda ta, kad niekas nedrįstų pasakyti, kad esama pakankamai duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad, pavyzdžiui, padidinus minimalų darbo užmokestį sumažės užimtumas. Eilė viešai skelbiamų tyrimų, kurie buvo atlikti JAV ir Didžiojoje Britanijoje, tokių išvadų nepatvirtina.
Na formalūs įvadinio (pabrėžiu elementaraus įvadinio ekonomikos vadovėlio, beje, parašyto autoriaus, kuris laikosi neoklasikinių ekonomikos nuostatų) ekonomikos vadovėlio skyreliai apie minimalią algą skelbia, kad darbo jėga yra tiesiog žaliava (kaip kokie grūdai), tad dirbtinai padidinus jų kainą jų pasiūla padidėja, tačiau paklausa sumažėja, na tai turime prekės perteklių rinkoje.
Darbo rinkoje toks perteklius virsta papildomu nedarbu, kuris esąs didesnis, jei nustatytas minimalus atlyginimas, nei tada, kai jis nereguliuojamas. Taigi, šis bazinis modelis sako, kad padidinus minimalią algą padedame darbuotojams, kurių algos padidėja, tačiau nukenčia žmonės, kurie lieka nepasamdyti (arba netenka darbo), nes silpni verslai mažina užimtumą.
Ir viskas? Na tokie modeliukai turi prielaidas… čia nėra jokių šešėlių, nėra jokių susitarimų tarp darbdavio ir darbuotojo, kad tu man minimumą, o kitą vokelyje, tai aš dar ir kompensaciją už šildymą prie pajamų prisiduriu ir jau visai nieko išgyvenu, kartu su darbdaviu apvogdamas ne tokius suktus (išmanius?) tautiečius. Beje, p. Uspaskichai, panašią praktiką taikantis balso.lt grupės leidiniuose, gal nuo jos panaikinimo ir oficialaus pajamų sutvarkymo ir pradėkite?
Tokie baziniai modeliukai nenagrinėja realios situacijos, kai yra įvairaus laipsnio socialinės išmokos. Ir tokie modeliukai nekalba apie realiai galimą monopsijos darbo rinkoje situaciją, kai pirkėjas (šiuo atveju darbdavys) turi tiek galių rinkoje, kad gali nustatyti darbo užmokesčio lygį. Jei dar prisiminsime asimetrinę informaciją, mobilumo stygių ar tai, kad žmonės (skirtingai nei grūdai) turi gudrias galvutes, kurios dar ir kaip modeliukus sukomplikuoja, tai teoriškai galima ir tokia situacija, kai minimalaus atlygio padidinimas padidina užimtumą.
Taigi šiek tiek platesnės ir/ar sąžiningesnės knygutės jau skiria labai įvairius, tiek pozityvius, tiek neigiamus galimus minimalios algos padarinius. Šalininkai prisimena pakilusį neturtingiausių gyvenimo lygį, visuminio vartojimo prieaugį, pakilusį darbo našumą, nes tikėtina, jei daugiau moki, daugiau ir reikalauji, sumažėjusią valstybės socialinių išmokų naštą, didesnį norą dirbti, o ne naudotis socialinėmis išmokomis, galimai susitraukusį šešėlį, padidėjusį darbuotojų norą mokytis ar aukštesnį technologinį šalies gamybos lygį (brangesnė darbo jėga verčia ieškoti naujesnių technologinių jos pakaitalų).
Oponentai priešingai mini politinį-ekonominį protekcionizmą, kuris iš darbo rinkos pašalina silpnesnius (ar smulkius) konkurentus ir silpnina įmonių galias mažinti atlyginimus ekonomikai smunkant, didina nedarbą, didina sąnaudų infliaciją, gali iš darbo rinkos pašalinti ištisas gyventojų grupes ar mažina neturtingųjų norą mokytis.
Absoliučiai visi tiek šalininkų, tiek oponentų teiginiai gali būti ir yra patvirtinti rimtais empiriniais tyrimais. Daugybė straipsnių specialioje literatūroje ir internete… Čia neminiu ir dėl vietos stokos, ir dėl šiek tiek dėl kito aptariamo klausimo aspekto.
Tereikia tinkamai suformuluoti užduotis, padaryti reikalingas prielaidas ir štai - rezultatas. Kokio norite?
Vis dėlto sunku tikėti, kad net pats objektyviausias mokslininkas gali būti visiškai nešališkas. Ekonomistas gali taip formuluoti klausimą ar akcentuoti tuos duomenis, kurie paremia jo hipotezę, tuo pačiu metu nepakankamai įvertindamas jai prieštaraujančius faktus. Tai labai žmogiška. Kiekvienas ekonomistas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi tam tikrus įsitikinimus ir atsakymus į klausimus, kas teisinga, o kas - ne.
Ir kai ekonomistas dėsto savo nuomonę apie tam tikrus pasirinkimus ar teiginius, jis kalba apie tai, kaip turėtų būti, tad atlieka normatyvinę analizę. Pastaroji apima nuomones apie tai, kaip turėtų būti arba apie tai, kas privalėtų įvykti. Jie paremti žmogaus vertybėmis, jo moraliniu apsisprendimu. Ir itin dažnai įvairiose šalyse keliams klausimas, ar turėtų vyriausybė padidinti minimalų darbo užmokestį yra vienas tokių klausimų.
Ir jei jau čia kur galėtų įsiterpti pozityvieji mokslininkai, tai ne verkdami dėl keliamo (ar, priešingai, nedidinamo) minimalaus darbo užmokesčio, o bandydami analizuoti, ar tam tikras minimalus darbo užmokestis didina šalies konkurencingumą ir jos produktyvumą. Nors koks bebūtų atsakymas, oponentai jį visai pagrįstai galės kritikuoti.