Kaip opozicijos lyderis A. Kubilius šaukdavo į mikrofoną, daužydavo kumščiu į stalą ir liepsnodavo šventuoju pykčiu, kai tik valdžios raudonieji, mėlynieji ar geltonieji iš karto nepuldavo ketvirčiuoti kokio nors saviškio, pakliuvusio į bėdą dėl valdiškų namų!
„Kur politinė ir moralinė atsakomybė? Dvejopi standartai, savi – aukščiau už visus!” – taip konservatorių galva pliekdavo, pavyzdžiui, amžinatilsį A. Brazauską, kai tik šis imdavo išvedžioti, jog „nuspręs teismas” ar „viską reikia įrodyti teisiškai”.
Vakar generalinis prokuroras D. Valys pagaliau įsidrąsino ir perskaitė Seime prašymą atiduoti jam konservatoriaus V. Matuzo neliečiamybę.
Prie prašymo pridėtas toks ryšelis papildomų argumentų, kad Dieve padėk! Čia ir piktnaudžiavimas, ir nusikalstamos grupės organizavimas, ir dokumentų klastojimas, ir pinigų grobstymas. Žodžiu, gresia net 8 metai nelaisvės.
Tačiau kad prokurorai visu tuo įtaria V. Matuzą, jau žinoma kone daugiau nei mėnesį. O ką premjeras? Jis ir toliau lyg iš medžio iškritęs. Kartais net atrodo, kad jis to V.Matuzo apskritai nepažįsta, lyg šis nebūtų jo pavaduotojas partijoje ir apskritai vienas artimos aplinkos žmonių: „Nieko nežinau, spręs partija.”
V. Matuzo, kuris, žinoma, dėl visko kaltina piktus ir galingus savo, partijos ir valstybės priešus, netgi narystė partijoje dar nesustabdyta.
Pats A. Kubilius savo bendražygiams aiškina kone tą patį, ką ir V. Matuzas – viešai: partiją prieš rinkimus vėl puola kažkokie priešai, mesti „dideli pinigai”, „bandoma dešiniųjų vienybė”.
Tokia premjero pozicija net kai kuriuos saviškius privertė paraginti nebevilkinti sprendimo dėl V. Matuzo ir nebesismaugti savo pačių, o ne kažkokių priešų rankomis.