Pasikeitus Piniginės paramos įstatymui, pašalpų poreikis auga. Jei vasario mėnesį socialinėms pašalpoms rajone buvo išmokėta 680 tūkst., kovą – 760 tūkst., tai balandį ši suma šoktelėjo iki 820 tūkst. litų.
„Jei ir toliau piniginės paramos poreikis didės taip smarkiai, tai tuoj pasieksime milijoną per mėnesį“, - seniūnų pasitarimo metu kalbėjo savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Leonora Pocevičiūtė.
Padaugėjo ir prašymų, kai žmonės išvis nenurodo jokių pajamų. „Tačiau yra kaimynai, bendruomenės, kurie žino, jog tie žmonės dirba nelegaliai, gauna pajamas ir dar ateina pašalpos. Visi viską žino, kalba, bet tarsi užsimerkia ir nieko nedaro“, - teigė L. Pocevičiūtė. Todėl ji ragino seniūnus imtis griežtesnės kontrolės, nes būtent seniūnijose yra priimami pirminiai prašymai paramai gauti. „Nesame už tai, kad žmonės išvis negautų jokių išmokų, bet tegul jie sąžiningai nurodo gaunamas pajamas, o visus įtartinus atvejus reikia tikrinti“, - aiškino vedėja.
Seniūnai, žinodami įtartinus atvejus, apie tai turėtų informuoti vieną iš penkių atsakingų institucijų – Valstybinę darbo inspekciją, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Mokesčių inspekciją, Policijos departamentą ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, t. y. „Sodrą“.
Seniūnai, išgirdę tokius raginimus, neslėpė pasipiktinimo. „Išleidžia tikrai netobulą įstatymą, o paskui mes, neturėdami jokių svertų, turime užkamšyti įstatymų spragas ir paaiškinti, kad žmogus negaus pašalpos, nors jis įsitikinęs, kad turi gauti“, – kalbėjo Kriūkų seniūnė Ona Rakauskienė.
Jai pritardamas Lukšių seniūnas Vidas Cikana teigė, kad žmones sunku priversti atidirbti už gaunamas pašalpas, ką jau kalbėti apie bandymą įrodyti, jog pinigai kažkam net nepriklauso.
Galiausiai, seniūnų įsitikinimu, po tokių paaiškinimų jie tiesiog būtų nesuprasti. Seniūnai tikino, kad auginama prašančių ir imančių žmonių karta, kuriai vis sunkiau įrodyti, kad pinigus reikia užsidirbti savo rankomis, o ne tik gyventi iš valstybės malonės. Tad seniūnai klausia, ar ta linkme žiūri aukščiausia mūsų šalies valdžia.
Gelgaudiškio seniūnas Vincas Dabravolskis tikino, kad yra tokių atvejų, kai žmogus užsiregistruoja darbo biržoje, susitvarko dokumentus ir gauna socialinę pašalpą, o pats trims mėnesiams išvyksta uždarbiauti į užsienį. Be to, ne vienas ir Socialinės paramos skyriui žinomas atvejis, kai žmonės, gyvenamąją vietą deklaravę Šakių rajone, paramą gauna čia, o iš tikrųjų gyvena kitame mieste.
Vis dėlto L. Pocevičiūtė, girdėdama seniūnų kalbas, ragino: „Nesakau, kad jūs turite eiti ir nustatyti, kas dirba legaliai, o kas ne, bet apie įtartinus atvejus tiek jūs, tiek bendruomenė gali pranešti toms penkioms institucijos, kurios ir išsiaiškins esamą situaciją.“
Piniginės paramos įstatymas keitėsi nuo sausio 1 dienos. Juo buvo tikimasi skatinti žmones dirbti, tačiau, supaprastinus kai kuriuos reikalavimus, pašalpų poreikis pradėjo sparčiai didėti. Pavyzdžiui, anksčiau teisę į socialinę pašalpą turėjo tik tie gyventojai, kurie ilgiau nei pusmetį ieškojo ir nerado darbo. Dabar paramos galima prašyti tik užsiregistravus Darbo biržoje – tai žmonės dažniausiai ir daro.
Kai kurie net pyksta, kai Darbo birža pasiūlo darbą, nes daug paprasčiau sėdėti namuose ir gauti išmoką, kiti – užsidirba „iš šono“, tačiau yra „bedarbiai“... Žinoma, yra visokių atvejų. Kartais parama yra tikrai būtina, tačiau, kaip rodo praktika, toli gražu ne visada. L. Pocevičiūtė kalbėjo, kad net baisu skaičiuoti, kaip parama auga didžiuosiuose šalies miestuose, kai net tokiame nedideliame rajone, kaip Šakiai, pokyčiai yra tokie staigūs ir kardinalūs.