Iš esmės nuo mažų dienų – kiek siekia atmintis – mus neišvengiamai lydėjo kažkokių kopijų, atliekų ir pusfabrikačių šmėklos.
Gal ir gerai, nes nepriteklių epochoje – 1970–1980 metais visa tai teikė džiaugsmą ir tenkino, kad ir užgniaužto, bet ambicingo ego poreikius. Bet tai buvo seniai.
Apsižvalgęs dabar – gali nustebti, bet atliekų, kopijų ir surogatų šmėklos niekur nedingo. Net per daug nesigilindamas kas ir kur, su tuo susiduri kone kasdien.
Su supuvusiais vaisiais prekybos centre, turbūt pusvelčiui supirktais kur nors Ispanijoje. Pašvinkusia žuvimi, kuri atitirpinus pavirsta koše mįslingu, pavyzdžiui, „sviestažuvės“ pavadinimu.
Kikendamas perskaitai, kaip įžymus verslininkas mūsų „elitui“ pardavinėja kiniškus „kolekcinius“ drabužius. O važiuodamas namo sutinki 10 vilkikų, gabenančių šimtamečius automobilius, surankiotus kažkur Vokietijos kaimų pakampėse.
Ir daugybė daiktų ir reiškinių mūsų kasdienybėje – svetur jau seniai nebemadinga, pasenę ir nereikalinga.
Tai – mūsų buitis, kurią tvarkomės pagal galimybes ir supratimą. Vis tik - po truputėli pradeda iš mūsų gyvenimo dingti montanos ir golfukai. Kaip bebūtų - atotrūkis nuo pasaulio tendencijų po truputėli mažėja. Žmonės tobulėja, mokosi, šviečiasi.
Bet atliekų šmėklos tebeklaidžioja po Lietuvą. Viena tokių šmėklų – atominis projektas. Milijardinio reikalo naudą ir prasmę sunkiai sekasi paaiškinti mikčiojančiam ir žvilgsnį vis nusukančiam energetikos ministrui. Kiti valdžios pareigūnai apskritai tyli arba kalba šūkiais. Maždaug, „Mes be Vilniaus nenurimsim.“
Kai visas pasaulis ieško, kuria ir stengiasi naudoti alternatyvas atominei energetikai, kai Japonija ką tik uždarė paskutinį savo reaktorių ir dar neatsigavo nuo Fukušimos monstro. Lietuva džiugiai priima , matyt be užsakovo likusį japonų verslininkų reaktorių.
Kažkur – lietuviška tradicija – dingsta milijardai atominių atliekų saugyklai įrengti. Paaiškėja , kad legendinės saugyklos projektą kontroliuoja rusiškas kapitalas, nuo kurio priklausomybės mes vis stengiamės išsivaduoti.
Tokiame fone, valdžios vyrų šnekos apie šviesų rytojų 2030 metais, švelniai tariant primena siužetą iš filmo su Bruce'u Willisu. Tik, atrodo, mūsų krašto herojai gerokai nusileidžia Holivudo veikėjui.
O atliekų - šiuo atveju – atominė šmėkla grasinasi tapti sunkia ir nenaudinga našta nuo montanų besivaduojančiai Lietuvai.