Tačiau, kad ir kiek besigilinčiau, nesuprantu nei protestuotojų pasirinktos krypties – nuo VSD iki LRT, nei išsakytų argumentų.
Kas jau kas, bet LRT ir juo labiau jos vadovas niekada nėra buvę specialių tarnybų draugai. Praeityje ar dabar LRT yra išsakiusi daugiausia kritikos bet kurių slaptų tarnybų atžvilgiu. Pastaruoju metu VSD net rašo specialius laiškus visuomeniniam transliuotojui, reikalaudamas paneigti tikrovės neatitinkančius teiginius.
Pagaliau LRT aktualijų laidose nuolatos skamba kaltinimai VSD dėl galimo žurnalistų persekiojimo. Ir vis tiek protestuotojai perša mintį, kad abi institucijos yra kažkaip susijusios. Gal tai ir gili mintis, bet daug kam Lietuvoje norėtųsi ir konkrečiau išgirsti, kaip ta paslaptinga sąveika vyksta.
Kad būtų įtikinamiau, pasikviečiami net sovietinių laikų disidentai, nors LRT programose apstu disidentizmą, rezistenciją prieš okupaciją ir atskiras personalijas šlovinančių laidų. Jie tai jau tikrai negali skųstis dėmesio trūkumu. LRT nėra komercializuota, priešingai kritikų teiginiams, stengiasi skleisti platesnį požiūrį į pasaulį. LRT neformaliai reagavo į Rusijos agresiją Gruzijoje, nuolat nuoširdžiai palaiko šios šalies kelią į Europą.
Politinių laidų vedėjai pasižymi geru geopolitikos išmanymu. LRT yra patriotiškiausia per visą savo gyvavimo laikotarpį. Be to ji stengiasi susieti dvi paskutines istorines kartas, nebraižyti naujų demarkacinių linijų tarp Lietuvos žmonių. Tai vienija ir dvasiškai ir politiškai. Ar patriotinių dainų konkursas neturi poveikio jaunimui? Abejingumu nacionaliniams interesams tikrai negalima apkaltinti LRT. Kritikų motyvai, ko gero kiti, bet kol kas jie viešai nepasakomi.
Dar labiau stebina priekaištai dėl nepakankamos nuomonių įvairovės. Palyginus su kai kuriomis privačiomis televizijomis, kur rezonansiniai įvykiai komentuojami ir vaizduojami pastoviai pliekiant į vienus pasirinktus pagal kanalo šeimininkus vartus, LRT vis dėlto išlaiko pusiausvyrą. Kokių žmonių ir jų nuomonių mes dar negirdėjome iš LRT eterio apie Garliavos istoriją? Įvairesnių ir, tiesą sakant, netgi keistesnių samprotavimų kur nors kitur neteko girdėti. Nei vienoje kitoje televizijoje per FNTT skandalą, yrant koalicijai, nebuvo tiek sukviesta ir ant „laktų“ susodinta įvairiausių pažiūrų politikų, kiek laidoje „teisė žinoti“.
Nežinau, ar LRT vadovybė yra uždraudusi laidų vedėjams kviesti neva nepageidautinus asmenis, nors dalykinė profesionali atranka yra būtina, bet atėjusieji dažniausiai kalba tiesiogiai ir jeigu jie ką nors nutyli ar bijo sakyti, tai sakančiųjų , o ne televizijos vadovybės problema. Esu skaitęs žiūrovo pastabą, kad svarstant teisėsaugos problemas pasirenkami tik vienodų pažiūrų žmonės, tačiau asmeniškai teko dalyvauti laidoje, kai kitos nuomonės galimi reiškėjai apsisprendė paskutinėmis minutėmis ir neatėjo.
Už savicenzūrą negali atsakyti kanalo vadovai. Lietuvoje nėra nei vieno iškilesnio įvykio, kurio atžvilgiu būtų pritrūkę skirtingų požiūrių. Atvirkščiai, labai dažnai nuomonių margumyne pradingsta elementari tiesa ar net brutalus faktas. Taip buvo kunigo R. Mikutavičiaus atžvilgiu, taip yra ir su kitomis iki galo neatskleistomis žūtimis.
Ar kuriami kokie nors barjerai valdžios kritikai? Vienu metu kilo įspūdis, kad vyriausybė kritikuojama labiau nei prezidentė ir kad valstybės vadovės vertinimo LRT bando išvengti. Bet protesto akcijoje dalyvavusi signatarė N. Oželytė, anksčiau gyrusi prezidentę, FNTT skandalo metu toje pačioje televizijoje laisvai reiškė priešingą nuomonę. Niekas nepertraukė, neuždraudė.
Valdžios kritika priklauso nuo opozicijos, ir jeigu ši tyli, kodėl už ją turėtų dirbti LRT vadovybė? Juk ne paslaptis, kad užsienio politikos klausimus visuomenėje svarsto tik politologai ir politikos apžvalgininkai. Politikai tylesni už žuvį.
Daug nusiskundimų žeriama dėl objektyvumo. Tai sudėtinga problema ir kažin ar protestuotojai žino, kaip ją spręsti. Neseniai laidos vedėja N. Pumprickaitė klausinėjo judėjimo „už teisingumą“ garbingą dalyvį signatarą B. Genzelį. Ji stengėsi tik cituoti, pakartodama net kelis kartus, parašytus tekstus ir iš profesoriaus sužinojome, kad mūsų valstybė juda absoliutinės monarchijos link. Bet gatvėje vis tiek nugirdau, kad tuos žodžius pasakė pati laidos vedėja. Privačių televizijų ar radijo laidų publicistai kur kas mažiau pergyvena dėl vertinimų ir apibendrinimų. Jų fone LRT atrodo net labai sukaustyta.
Tiesa, yra sustabarėjusios temos, apie kurias vos išgirdus, gali drąsiai išjungti televizorių ar radiją. Dažniausiai tai rezonansinės apdulkėjusios bylos, apie kurias jau metų metais nieko naujo nesužinome ir tikriausiai iš teisėsaugos institucijų nebesužinosime. Jeigu politikams nenaudinga, jie bet kurią aktualiją pavers muziejine seniena.
Nors skamba neįprastai, tik tiriamoji žurnalistika jas gali prikelti iš numirusių. Prieš dešimt metų tiriamoji žurnalistika buvo profesionalesnė ir įtakingesnė. Dabar ji susmulkėjo, maitinasi nuogirdomis ir informacijos fragmentais . Tiriamoji žurnalistika yra susijusi su rizika, sunkiu nedėkingu darbu ir net pavojais karjerai. Galbūt ji išvis įmanoma tik amerikiečių trileriuose. Bet tai jau visos žiniasklaidos problema ir LRT čia neatrodo blogiausiai.
Išsakytų eisenos dalyvių priekaištų nacionaliniam transliuotojui nepakanka net išankstinei blogai nuomonei pagrįsti. Nepasitenkinimo priežastis kita, ir, kaip visada, politinė. Artėjant rinkimams siekiama kišeninės LRT vadovybės. Ta proga ir organizuojamos baltais siūlais siūtos eitynės, pareiškimai ir rankų grąžymas dėl į absoliučią monarchiją neva žengiančios demokratijos.