Lietuvos Žaliosios politikos instituto prezidentas ir vienas referendumo organizatorių Linas Balsys, prieš metus palikęs prezidentės Dalios Grybauskaitės komandą, teigia, kad Lietuvos Vyriausybę valdo klanas, kuris ir gina naujos atominės elektrinės projektą. L. Balsys ketina kandidatuoti į Seimą rudenį, tačiau su kokia partija tai darys, neatskleidžia.
- Ar nevėluoja Lietuva atsigręžti į žaliąsias vertybes?
- Bendra tendencija visame pasaulyje ir Europoje vyrauja ta pati - žaliosios idėjos tampa vis aktualesnės ir vis labiau politikų propaguojamos. Išties, viskas tampa „žalia“: požiūris į gyvenimą, ekonomiką, energetiką, net į mokesčius ir socialinę politiką.
Žalioji politika jau seniai nėra vien tik lesyklėlių statymas ir upės pakrančių valymas. Ji Europoje jau įsibrovė į visas gyvenimo sritis. Žaliosios vertybės - universalios, todėl jos yra deklaruojamos ir konservatorių, ir krikščionių demokratų, ir socialdemokratų programose. Lietuvos atveju – ir kitų partijų programose.
- Bet ar žalioji ideologija atsispindi Vyriausybės programoje ir darbuose?
- Žodžiuose ji atsispindi, nes nė viena politinė jėga nepasakė, kad ji yra prieš žaliąsias vertybes ar atsinaujinančius energetikos šaltinius. Lietuvoje valdantieji, kalbant apie žaliąją ideologiją, vieną sako, o kita daro. Tai yra stumia kaip buldozeriu Visagino atominės elektrinės projektą.
Niekur kitur pasaulyje atominė energetika ir atsinaujinantys energijos šaltiniai nėra suderinami ir net derinami. Tik labai didelėse išsivysčiusiose šalyse, net ir pastačius dešimt atominių elektrinių, yra poreikis bei rinka ir žaliajai energetikai.
Tai, kad Vokietija, viena didžiausių energijos vartotojų ir gamintojų, atsisakė atominės energetikos plėtros, pasako labai daug. Vokietija, beje, jau baigiasi persiorientuoti į žaliąją energetikos industriją – sukūrė joje tūkstančius naujų darbo vietų ir eksportuoja žaliąją energetiką.
Visa Europa, išskyrus Lietuvą, eina tokiu keliu. Europos energetikos plėtros iki 2050 metų strategijoje nėra vietos atominei energetikai. Lietuva galvoja kitaip.
- Europos Sąjunga (ES) nors ir neskatina atominės energetikos plėtros, jai nesako kategoriškai „ne“. Ar siekiant bendros ES energetinės politikos, liberalus požiūris į energetikos vystymą ateityje nesukels rūpesčių?
- Išties, ES laikosi neutralios politikos dėl branduolinės energijos. ES stengiasi nuolat pabrėžti, kad ji savęs neidentifikuoja su Euroatomu, Europos branduolinės energetikos institucija, kurią kontroliuoja kitos europinės struktūros. Bet ir pats Euroatomas savo pagrindine veikla dabar laiko naujus tyrimus atominės energetikos srityje, o ne tokios energetikos plėtrą.
ES yra gan liberali dėl atominės energetikos valstybėse narėse plėtros. Bet yra labai griežta, pavyzdžiui, dėl branduolinių atliekų saugojimo. Pagal ES direktyvą jau 2015 metais Lietuva turės nurodyti ES tikslią branduolinių atliekų saugojimo vietą, kaštus, įgyvendinimo projektą. Neįsivaizduoju, kaip Lietuva tai padarys, nes kol kas ji nėra parengusi jokio plano.
- Vyriausybė teigia, kad būsimos Visagino atominės elektrinės nauda yra neginčijama. Ji padės šaliai pasiekti energetinę priklausomybę, uždirbti, bus visiškai saugi. Žalieji teigia priešingai.
- Nesu prokuroras, kad galėčiau pateikti oficialius įtarimus, bet žinant, kad Lietuva per 20 nepriklausomybės metų buvo ir yra apraizgyta įvairių klanų intereso, teigiu, kad kažkuris jų valdo ir šią Vyriausybę. Kitų paaiškinimų aš nerandu. Nei ekonominiai, nei ūkiniai, nei kitokie argumentai neatlaiko kritikos.
Pats premjeras Andrius Kubilius blaškosi teikdamas skaičiavimus, kiek kainuotų Visagino AE gaminama energija. Pirmiausia nurodo 7 сentus už kilovatvalandę, paskui – 25. Ne tik akademikas Jurgis Vilimas, bet ir labai daug kitų energetikos specialistų yra aiškiai pasakę, kad elektrinės gaminama kaina negali būti mažesnė nei 30 centų. O tai jau reiškia, kad kaina bus nekonkurencinga.
Mes dėl to siekiame, kad įvyktų referendumas dėl Visagino atominės elektrinės statybos, kad visuomenė pati pasisakytų, ar jai reikia atominės elektrinės ar ne.
- Kodėl ilgai neatskleidėte, kas finansuoja Žaliosios politikos institutą? Ar ne dėl nutylėjimo suteikėte progą sukelti įtarimų, kad už jo stovi Lietuvos strateginiam energetikos projektui nedraugiškos jėgos. Visi suprantame, kad kalbame apie Rusiją.
- Institutas yra privačių asmenų iš žaliųjų rato įsteigta viešoji įstaiga. Negalėjau pasakyti jų pavardžių neturėdamas jų sutikimo. Jis tikrai nėra finansuojamas nei Lietuvos valstybės, nei užsienio valstybių, juo labiau Rusijos.
Mūsų viešoji įstaiga jau pateikė viešą veiklos ataskaitą. Visi, turintys abejonių dėl mūsų finansavimo, steigėjų ir kitų dalykų, gali joje rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Tačiau kai kuris nors Seimo narys savo partijų internetiniuose puslapiuose reikalauja tai atskleisti anksčiau nei numato įstatymas, man tai panašu į „lukašenkinius“ veiklos metodus.
- Žaliosios politikos institutas jums yra gera platforma patekti į Seimą. Ar dalyvausite jo rinkimuose rudenį?
- Taip, aš apie tai rimtai mąstau. Po kokia vėliava ir su kokia partija – dar anksti apie tai kalbėti. Be abejonės, aš atstovausiu žaliąsias idėjas.
- Ar turėdamas savo vardą ir įvaizdį nesieksite rinkimams apjungti visas žaliąsias šalies jėgas? Kol kas jos atrodo fragmentiškos.
- Išties turiu tokį sumanymą, kurį sieksiu įgyvendinti. Gal dar visi žalieji kol kas nesutaria taip, kaip norėtųsi, bet, manau, kad einama link susikalbėjimo ir kalbėjimo vienu frontu.
Mums pavyzdžiu galėtų būti Vokietija, kur žaliosios partijos ir judėjimai iš „anarchistinių partijų“ tapo labai didele Bundestago ir viso Vokietijos politinio gyvenimo dalimi.
Net ir Europos Parlamente žalieji, regis, netruks nurungs liberalus. Taigi žalieji, pozicionuodami save kaip trečiąja politine jėga, visame Vakarų Europos politiniame žemėlapyje tapo labai svarbūs. Neabejoju, kad ir Lietuvoje anksčiau ar vėliau bus taip pat.
- Kaip aiškinate, kad iki šiol šalyje nebuvo rimtesnės žalios politinės jėgos, nors, atkuriant nepriklausomybę, žalieji su vicepremjeru Zigmu Vaišvila buvo svarus politikos dalyvis?
- Iš tų tradicinių žaliųjų yra dar likusi grupelė: žaliasis energetikas Saulius Pikšrys, ir Juozas Dautartas, ir nemažai kitų. Gaila, kad atkūrus nepriklausomybę, dauguma išsibarstė ar atrado nišą nevyriausybinėse organizacijose. Retsykiais gaudami finansavimą savo vietiniams projektams, jie iki šiol nekėlė didesnių tikslų. Tikiu, kad susijungę kalbėsime apie didesnius tikslus. Tokias viltis sieju Žaliųjų sąjūdžio partijos atsiradimu. Labai norėčiau, kad jai pavyktų apjungti visas mažesnes žaliąsias jėgas.
- Ar visos žaliosios jėgos apsitarė dėl bendro fronto Seimo rinkimuose?
- Matyt, kol kas kalbėti apie bendrą frontą nelabai galėtume. Rinkimams yra užsiregistravusi tik Žaliųjų sąjūdžio partija. Pagal įstatymą žalieji judėjimai negali registruotis savarankiškai rinkimams – jie turi jungtis prie Žaliųjų sąjūdžio partijos.
- Ar jūsų išėjimas iš Prezidentūros buvo iš anksto numatytas, planuojant politinę karjerą po žaliųjų vėliava?
- Tikrai nieko iš anksti neplanavau. Išėjęs iš Prezidentūros, nežinojau, kaip pasisuks mano karjera.
Beje, ir Žaliosios politikos institute, kurio prezidentu esu, man tenka tik simbolinis vaidmuo – dalyvauju tik kuriant idėjas, ne administraciniame darbe.
- Niekada viešai neįvardijote, dėl kokių priežasčių palikote Prezidentūrą. Pasakėte, kad išsiskyrė jūsų ir valstybės vadovės Dalios Grybauskaitės požiūriai. Nuslūgus aistroms, pasakykite - kokie?
- Na, skirtumai brendo ir tiek subrendo, kad teko išskirti. Kokie? Galbūt nebūtų etiška viešai polemizuoti su buvusiu darbdaviu. Bet pasakysiu, kad skirtingi mano ir šalies vadovės požiūriai į šalies energetikos plėtrą buvo dalis mūsų nesutarimų.
Atvirai kalbant, mane stebina, kad šalies vadovė, dirbdama Europos Komisijoje ir prezidentavimo pradžioje nekart kritiškai pasisakiusi dėl atominės elektrinės plėtros, vėliau savo nuomonę pakeitė.
Kai šalies vadovė po išrinkimo griežtai pasisakė už LEO projekto atsisakymą, maniau, kad ji garsiau pasisakys už alternatyvių energijos šaltinių vystymą ir atominės energijos atsisakymą šalyje. Pasirodo, aš klydau. Dabar matome kitokius prezidentės pareiškimus. Galėčiau tik spėlioti, kas nulėmė prezidentės nuomonės pasikeitimą.
- Jeigu Seimas nesiryš skelbti referendumo dėl atominės elektrinės statybos, ar pajėgsite surinkti jam reikalingus 300 tūkstančius parašų, reikalingus referendumui paskelbti?
- Išties užduotis nėra paprasta. Gaila, kad Seimas neatsižvelgė į kai kurių seimo narių pasiūlymą sumažinti parašų, reikalingų paskelbti referendumui, skaičių. Tai turėjo būti padaryta atsižvelgiant į didelius emigracijos mastus Lietuvoje.
Džiaugiuosi, kad kai kurios svarbios politinės jėgos parėmė referendumo idėją. Tikiu, kad Seimas pats priims sprendimą kartu Seimo rinkimais rengti it referendumą dėl atominės elektrinės statybos. Jei tai šis Seimas padarytų, atliktų labai kilnų darbą, leisdami tautai nuspręsti, kaip turi būti vystoma šalies energetika. Svarbiausia, ar Lietuvai prasminga siekti atominės elektrinės statybos.
Parašus turime surinkti iki birželio 27 dienos. Matau daug gerų ženklų, kad mums pavyks. Jau turime surinkę apie 100 tūkstančių balsų.