Rinkimų, kuriuose įvairių pasaulio valstybių žmonės desperatiškai stengėsi parodyti, – dabartinė politinė sistema, ekonominė padėtis ir valstybės vedliai, perfrazuojant vieną dainininką, „užkniso juodai”.
Vos prieš kelerius metus įjungusios taupymo režimą Europos šalys galėjo ir nesitikėti, kad mažiausiai dešimtmetį lepinta visuomenė diržų veržimą pasveikins.
Ir taip aišku, jog nurėžęs pensijas, pašalpas, atlyginimus bei socialines lengvatas iš didžiosios rinkėjų dalies gali laukti ne rožių žiedų, o geriausiu atveju dyglių bei skriejančių vazonų.
Protestai ir riaušės Europos miestų gatvėse yra viena, o rinkimai – kita. Juose ir pasirodo, kad kartais ir mes, lietuviai, save visai be reikalo plakame pernelyg akcentuodami mūsų visuomenės nebrandą.
Taip, demokratijos tvirtumu ir politikų atsakomybe Vakarus mums dar tik vytis ir vytis. Dejuojame, kad kažkas iš mūsų (ginkdie, tik ne jūs ir jūsų šeimos nariai, tiesa?) išrenka apsimelavusius populistus, politikos klounus ir nevykėlius.
Jie vėliau trypia piliečių pasirinkimą, maišo tuos vieno svarbiausio demokratijos instituto – parlamento garbės likučius su purvais. Vakaruose taip nėra? Žinoma, analogiškų pavyzdžių gal ir nepateiktum.
Bet užtenka pažvelgti į prancūzų, graikų, serbų pasirinkimą rinkimuose.
Sunkmečiu ne šiaip sau, o stengiantis išvengti valstybių bankroto įvestos taupymo priemonės – visiška priešingybė politikos ostapams benderiams, kurie žada: „Nori čia ir dabar? Jokių problemų, gausi viską, ko įsigeidęs, tik paremk mane.”
Tai nėra universali politikų savybė, tai – labiau kairuoliškų pažiūrų, nuo atvirai anarchistų, ypač radikalių, iki raudonus skruostus pudra maskuojančių pažadukų bruožai.
Pavyzdžiui, Graikijoje, toje pačioje šalyje, kuri pati gerai gyvendama ir sukčiaudama save nuvarė prie bankroto slenksčio, iškilo kairieji ir dešinieji radikalai. Tokie nacisto M. Murzos ir bolševiko A. Paleckio atitikmenys, kurie parlamente dabar turės ketvirtadalį balsų.
Graikai teisinasi, girdi, tai jie, anksčiau valdę politikai, kalti dėl visų bėdų, tarsi tų pačių politikų niekas nebūtų išrinkęs.
Nulis atsakomybės, bet užtat pilnos kelnės į kampą užspeisto aferisto įžūlumo ir orumo – štai išsirinksime teisingus žmones. Jie ne tik sustabdys Europos šantažą, bet ir gyvenimą pavers rojumi. Iš nieko.
Čia, žinoma, reikia pridurti, kad Europos šantažu vadinama ES metami milijardai Graikijai gelbėti ir reikalavimas, kad Graikija taupytų – juk reikės skolas grąžinti. Ir tai ne visas. Genocidas, ne kitaip.
Labai panašiu keliu pasuko ir Serbija. Beveik prieš dešimtmetį S.Miloševičiaus autoritarinio režimo ir žlugusio jugoslaviško socializmo atsikratę serbai buvo pasirinkę proeuropietišką kursą.
Jis iš Rusijos įtakos sferos ištrūkusiai Serbijai būtų atvėręs daug galimybių Europoje.
Gal ir atvers, tačiau yra didelių abejonių, mat į valdžią Serbijoje įsiveržė raudonu tvaiku atsiduodantys populistai.
Žadėdami pigios šlapios dešros ir šviesų rytojų jie suviliojo trečdalį serbų.
Arba Prancūzija. Viena nemirštančio socializmo gimtinių, kuriai atsibodo ekscentriškasis N. Sarkozy, jo išsišokimai užsienio bei vidaus arenose. Ir ką gi prancūzai pasirinko vietoj jo?
Visi Prancūzijoje kalba apie nuobodų, normalųjį F. Hollande’ą. Esą bent jau nebus blogesnis nei N. Sarkozy. Ar tikrai?
F. Hollande’o pažadai persvarstyti ES susitarimus gali netrukus atsiremti į realybės sieną, tačiau tokių vėjų kėlimas Europoje, kuriai labiau nei bet kada per pastaruosius metus reikia vienybės, nebus į naudą.
Juolab kad sotesnio gyvenimo pažadai pagrįsti didesniu išlaidavimu. Tokiu, kuris Pietų Europos valstybes jau atvedė prie ribos, kai bet koks rimtesnis taupymas sukelia šoką ir maištą.
O ką siūlo Ponas Normalusis? Žinoma – išlaidavimą. Padidinti socialines išmokas, kad rinkėjai būtų patenkinti dabar, o po to – nors ir tvanas.
Ne veltui Prancūzijoje rankomis trina radikalių pažiūrų M. Le Pen. Ji laukia savo valandos, kai neįvykdytais F.Hollande’o – o tokia tikimybė didelė – pažadais nusivylę prancūzai ieškos kitos užuovėjos.
Ir ja taps M. Le Pen, o ką reiškia patikėti „patriotais” save vadinančiais radikalais? Europa jau, regis, pasimokė. Jie ateis, pasiims valdžią ir jos nebenorės paleisti.
Kairė, dešinė – politinės kryptys tampa nebesvarbios, kai viskas pagrįsta populizmu.
Štai didysis populistas, Rusiją į sau artimų oligarchų rankas atidavęs ir šalį į dar didesnį korupcijos liūną nuvaręs V. Putinas prezidentu tapo trečiąkart.
Šalis gražėja ir kyla tik popieriuje, vizijose ir V. Putino rengiamose viešųjų ryšių akcijose. Prezidentu daugumą balsų neva be vargo surinkęs žmogus inauguruojamas ištuštėjusioje Kremliaus aikštėje. O visi nepritariantys daužomi lazdomis už kelių kilometrų.
Tai simboliškas autoritarinės visuomenės paveikslas. Būtent toks, koks laukia visų lengvatikių, įsigeidusių nemokamo sūrio pelėkautuose.