BNS kalbinti istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Nerijus
Šepetys, be kita ko, pažymi, kad savaime Vyriausybės
ilgaamžiškumas nerodo kokybiško darbo.
„Ir betvarkė gali būti stabili. Ar tai patikima, ar tai yra
gera, ar tai veda kažkur į bendrą gėrį - manau, kad tai yra
indiferentiška. Pats stabilumas nėra jokia kokybė. Ką krizės metu
reiškia stabilumas? Kaip tik norisi didžiausio šurmulio,
didžiausio idėjų ginčo, didžiausio svarstymo, energijos ir net
linksmumo vengiant to gyvuliškai rimto politinio veido“, - kalbėjo
Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorius
E. Aleksandravičius.
Abu pašnekovai ilgą šios Vyriausybės išsilaikymą valdžioje
sieja su sunkia ekonomine padėtimi.
„Iš principo kalbant apie Lietuvos politinę tradiciją, savaime
Vyriausybės ilgaamžiškumas gali reikšti, kad Vyriausybė nieko
nedirba, bet turi stiprią atramą parlamente. Gali reikšti ir tai,
kad dirba labai daug, niekam nepatinka, bet metas yra sunkus ir niekas
nenori eiti į valdžią.
Man atrodo, kad antras variantas yra tikslesnis.
Paprastai, kai Vyriausybė yra veikli, jai išlikti
valdžioje yra sunkiau, bet šios Vyriausybės kadencija kaip tik
prasidėjo su recesijos ryškesnių požymių Lietuvoje pradžia ir
pat pradžių buvo labai aišku, kad kitos opozicinės partijos jėgos
- socialdemokratai ir populistinės Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“
partijos - visiškai neketina tokiu metu dalyvauti procese“, - sakė
N. Šepetys.
Jo vertinimu, viena iš politinio stabilumo sudedamųjų dalių
yra finansinis stabilumas, tačiau krizę suvaldyti užsibrėžusi dabartinė Vyriausybė politinio pamato naujiems rinkimams nepasiklojo.
„Šitos Vyriausybės specifika pirmiausia ta, kad jinai -
absoliučiai antipopulistinė, iš principo dominavo netgi ne
politinis veikimo variklis, o turbūt administracinis ar
valdininkiškas. Iš vienos pusės tai yra nepaprastai intensyvi
reguliavimo veikla, kita vertus, visiškai nepaisyta savo pačių
politinės ateities - tarsi pradėjusi dirbti Vyriausybė suprato, kad
ją sudarantieji ilgam sutinka nedalyvauti valdžioje pasibaigus
kadencijai. Toks, galima net pavadinti, mokslinis mąstymas labai
retai būdingas Rytų Europos šalių vyriausybėms“, - dėstė
N. Šepetys.
„Visi bandymai versti Vyriausybę nebuvo rimti, nes opozicija
tiesiog nenorėjo susigadinti ateities - geriau išlaukti tą sunkų
metą tikintis, kad kai bus rinkimai, bendra ekonominė situacija
pasaulyje bus geresnė. Manau, kad politiniai oponentai suprato, kad
jei jie (valdantieji - BNS) nori, tegu ir pasilaidoja“, - sakė jis.
E. Aleksandravičiaus vertinimu, opozicija buvo tiesiog per silpna
pakeisti valdančiąją koaliciją.
„Iš visų organizuotų politinių jėgų ar partijų geriausiai
organizuoti, didžiausią patyrimą turėję socdemai buvo G. Kirkilo
Vyriausybės labai stipriai diskredituoti ir buvo labai sunku
tikėtis, kad jie galėtų kaip nors greitai didinti savo opozicinius
raumenis. Be abejonės, milžiniška krizė, į kurią su visa Europa
Lietuva įpuolė, nerodė, kad yra kitų labai aiškius jos įveikimo
būdus žinančių veikėjų. Imtis kuopti šitas Augėjo arklides
reikėjo atrasti specialų juodadarbį, A.Kubilius, man atrodo, tam
labiausiai ir tiko“, - sakė jis.
Be to, E. Aleksandravičius kaip Vyriausybės ilgaamžiškumo
priežastį įvardijo premjero atlaidumą koalicijos partneriams.
„Per šituos metus iškilo visai pagrįstas klausimas, ar mes
vieną Vyriausybę turėjome, ar daugiau, veikiančių vienoje
vietoje. Kažkokia vyriausybinė konfederacija. Akivaizdžiai matėsi,
jog kai kurios sritys su bendru Vyriausybės ansambliu beveik
nesiderina (...).
Paimkit R. Palaičio bylą ir tai, kaip atrodė
liberalcentristams į rankas atiduota viena iš galios struktūrų.
Paskutiniai metai rodė, kad premjerui absoliučiai nesutinkant su
tuo, ką daro vienas jo vyriausybės segmentas, vis tiek jinai toliau
egzistuoja. Tai reiškia, kad valdant valdžioje buvo įmanoma
toleruoti tokius dalykus, kurie pašiausia plaukus, jeigu jų yra ant
galvos“, - sakė istorikas E. Aleksandravičius.
Jis dabartinę Vyriausybę įvertino kaip esančią nereiklią
sau.
„Daug svorio nereikia nešti - rėtis gali turėti kiek nori
dugnų, vis tiek vanduo prateka kiaurai. Tai tokia tvari struktūra,
kuri vaidina labai nedaug vaidmens. Tu ilgai egzistuoti, kai nieko per
daug iš savęs nereikalauji“, - sakė istorikas.
Jo teigimu, paprasti žmonės apskritai buvo atriboti nuo
Vyriausybės.
„A. Kubiliaus Vyriausybė, matyt, pasiekė ir valdžios atitolimo
nuo masinės žmonių gyvensenos ir sąmonės rekordą. Štai kodėl
jinai galėjo gyventi pakankamai ilgai“, - svarstė
E. Aleksandravičius.
Penkioliktoje po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybėje, kuri
įgaliojimus prisiekusi Seime gavo 2008 metų gruodžio 12 dieną,
dirba Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD),
Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Iki šiol
ilgiausiai dirbusio ministrų kabineto titulas priklausė dvyliktajai
Vyriausybei, kuriai vadovavo socialdemokratas Algirdas Brazauskas - ji
įgaliojimus gavo 2001 liepos 12-ąją ir dirbo iki 2004 metų
gruodžio 14 dienos.
„Žinant, kad kadencija dar tęsis ilgiau nei pusmetį, jau
šiandien, istorinių lygiųjų dieną, galima sakyti, kad būsime
pasiekę naują Vyriausybės darbo ilgaamžiškumo rekordą
Lietuvoje“, – penktadienį Vyriausybės išplatintame pranešime
teigė premjeras A. Kubilius.