Gegužės 14-ąją sukanka jau 40 metų nuo šios tragiškos žūties, kuri sukrėtė pasaulį, o kartu įžiebė išsivadavimo viltį svetimos valdžios įkalintai tautai.
A. Kalanta tikras - Lietuva dar tebėra kelyje į tikrąjį išsilaisvinimą, dėl kurio gyvybę paaukojo jo brolis.
„Kai sužinojau, pamaniau, kad namie įvyko nelaimė. Bet viską supratau išvydęs brolį ligoninės palatoje, apklotą ir kvėpuojantį per vamzdelį. Paklausiau, ar skauda, jis akimis parodė, kad ne“, - pirmąsias akimirkas po šeimą ištikusios nelaimės prisiminė Antanas. Jaunėlio Romo, pasiryžusio siaubingam žingsniui, jis niekada nekaltino.
„Aš nenoriu, kad mane sužlugdytų“, - tokius žodžius jis rado vienintelėje velionio užrašų knygelėje, kurią pavyko išsaugoti. Ją prieš įžiebdamas ugnį netoliese numetė Romas. Viename iš puslapių jis įvardijo ir vienintelį savo priešą. „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, - šis sakinys tik patvirtino spėjimus, kad kraupią išeitį jaunuolis galėjo pasirinkti neištvėręs gyvenimo, kuris žalojo ir menkino iš prigimties laisvą ir smalsią asmenybę.
Mintimis vis grįždamas keturis dešimtmečius atgal A. Kalanta tikino jokių galimo susinaikinimo tokiu žiauriu būdu ženklų nepastebėjęs, nors su broliu buvę labai artimi. Tik kartą vieno pokalbio metu jaunėlis svarstęs, kažin, ar labai skauda, kai kūnas dega.
„Šia tema daugiau nekalbėjome. Tačiau nei ši, nei kitos aplinkybės – jo išmetimas iš komjaunuolių, svajonės apie kunigo kelią, esu tikras, niekaip nebuvo susiję su tuo, ką jis padarė“, - neabejojo brolis.
Mirus R. Kalantai šeima buvo akylai stebima ir persekiojama. Jau kitą dieną į namus įsiveržę saugumiečiai išsivežė du maišus velionio knygų. Vienintelė, kurią pavyko išsaugoti, ir kurioje išliko paties Romo rašytų eilėraščių, minčių, eksponuojama mirties metinėms skirtoje parodoje Seime.
Šeimai neleista ant kapo pastatyti paminklo, nors velionio motina to prašė paties Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo. Atsakymas atskriejo per tuometį Komunistų partijos Kauno pirmąjį sekretorių. Jis buvo neigiamas. Paminklas taip ir liko skulptoriaus dirbtuvėse. Kurį laiką jį atstojo medinė lentelė, ant kurios įrašą savo rankomis išraižė vyresnysis brolis Antanas.
Varginantis ir žeminantis dėmesys šeimai dar labiau sustiprėdavo kiekvieną gegužę, artėjant sūnaus mirties metinėms. Tomis dienomis Kalantoms nebuvo leidžiama išvykti, kviesti svečių, rengti minėjimų.
„Per pirmąsias metines ant kapo radome uždegtas geltonos, žalios ir raudonos spalvų žvakutes. Sovietų saugumas liepė jas užgesinti ir nuimti, tačiau pasakiau – ne aš jas uždegiau, tad neturiu teisės ir užgesinti. Ir tikrai nežinojau, kas jas uždegė“ – savo drąsų atkirtį sovietams prisiminė A. Kalanta.
Po Romo mirties jo broliui iš motinos pusės Antanui teko palikti darbą tuomečiame Kauno politechnikume. Čia direktoriaus pavaduotojo pareigas ėjęs jo tėvas buvo pažemintas pareigose.
Pedagogui A. Kalantai Kaune darbo taip ir neatsirado, tad teko palikti tėvus ir vykti į sostinę.
Prisimindamas pirmuosius kelerius metus po brolio netekties A. Kalanta neslėpė nuoskaudos. Nors vieša protesto akcija, kurios metu susidegino su santvarka kovojęs jaunas žmogus, sulaukė didžiulio atgarsio – prasidėjo masinės jaunimo demonstracijos, po kurių sekė tokie mat masiniai areštai, tardymai ir bausmės, visa tai netrukus nurimo.
Susideginimo vietą Kaune aplankydavo vos vienas kitas žmogus. Tačiau A. Kalantą džiugina tai, jog šiemet, minint 40-ąsias metines, Kauno mokyklose pirmoji pamoka bus skirta jo broliui.
Deja, Antano santykiai su likusiais Kalantų šeimos nariais atšalo. Jis ėmė skleisti žinias, neva Romas susidegino po hipių suvažiavimo Taline ar Rygoje, įgaliotas tariamos pogrindinės hipių organizacijos, ištraukęs burtus.
Jauniausias abiejų Kalantų sūnus, tikras Romo brolis Arvydas per žiniasklaidą ieškojo šį gandą patvirtinančių liudininkų, bet tokių neatsirado. Atvertus KGB archyvus nerasta jokių užuominų apie slaptą hipių organizaciją.
Vėliau ir Antanas pripažino neradęs šią versiją patvirtinančių faktų.
A. Kalanta tikino, jog jaunesniojo įbrolio netektis neapvertė gyvenimo aukštyn kojomis, nors teko įveikti daug kliūčių. „Aš nepasikeičiau, kaip buvau, taip ir likau disidentas. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad Romo auka buvo reikalinga, ir pirmiausiai jaunimui, kuris nežinojo, kas yra laisvė, tad norėjo ją pajusti. Taip pat ši pirmoji vieša protesto prieš sovietinį režimą akcija buvo labai svarbi išeiviams. Jie jau buvo bepraradantys viltį, kad Lietuva dar bandys kaip nors priešintis“, - pasakojo kone pusės amžiaus senumo įvykius puikiai atsimenantis A. Kalanta.
„Gaila, bet mama taip ir nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Tie persekiojimai, kuriuos mums teko iškęsti, neabejotinai pagreitino jos mirtį“, - atsiduso vyras. Jis vienintelis iš šeimos vos įkvėpęs laisvės, ryžosi kelti sparnus. Į Jungtines Valstijas išvyko praėjus vos dviem savaitėms po nepriklausomybės paskelbimo.
Su pertraukomis ir ilgesnėmis viešnagėmis gimtinėje A. Kalanta JAV praleido 16 metų. Tačiau pasilikti suvisam nesiryžo. “Grįžau dėl kelių priežasčių. Čia mano šaknys. Norėjau investuoti tai, ką pavyko užsidirbti, be to, sukaupiau daug įdomios patirties ir žinių, kurias norėčiau pritaikyti čia, dovanoti Lietuvai, nors mane visaip durnino, stebėjosi, klausinėjo, kodėl čia grįžau, jeigu ten gyvenimas klostėsi sklandžiai”, - prisipažino ramų pajūrio prieglobstį pasirinkęs vyras.
Kartu su žmona ir jauniausiąja dukra A. Kalanta persikraustė gyventi į Palangą. Šeima įsigijo erdvų namą, kuriame sutilpo visa didžiulė, pusę amžiaus kaupta monetų, knygų, sporto atributikos kolekcija.
Palanga A. Kalantai visada primins kartu su broliu čia praleistus ištisus vasaros mėnesius. Čia rinkdavosi Lietuvos, Latvijos ir Estijos hipiai, kurių kompanijoje Romas, didelis “The Beatles”, Jimi Hendrixo gerbėjas, visada jautėsi savas.
Kelerius metus A. Kalanta Palangos mokyklose ir Klaipėdos kolegijoje dėstė verslo vadybą, taikomąją ekonomiką, technologijas, anglų kalbą. Iki šiol jam nepavyko įgyvendinti ir idėjos mieste atgaivinti skautų veiklą, tačiau vietos valdžia taip ir nerado tam tinkamos vietos. Nepailstantis vyras nieku gyvu neatsisako ir planų Kaune įkurti krepšinio muziejų.
Jam būtų eksponuojama visa jo kruopščiai surinkta vertinga kolekcija.
Šią mintį jau anksčiau entuziastingai sutiko legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis, tačiau apsistota ties tinkamiausios vietos paieškomis.
Kalanta žada dar kartą bandyti įsitraukti į aktyvią politinę veiklą, nors prieš kelerius metus jau buvo numojęs ranka. „Aš turiu labai aiškią programą, kuri yra kitokia ir prieštarauja dabar vykstantiems reiškiniams. Tie patys teiginiai, kurie tiko prieš 15 metų, tinka ir dabar.
Puikiai suprantu, kad vienas nieko nenuveiksiu, reikia į valdžią eiti su grupe vienminčių jaunų žmonių, kurie nesusiję nei su mafija, nei su korupcija. Tačiau bandydamas rasti bendraminčių susiduriu su nuostata: o kokia nauda iš to partijai ar atskiriems asmenims. Kažkieno asmeniniai interesai aukščiau žmonių jie lieka nustumti, taip neturi būti“, - įsitikinęs A. Kalanta.
„Turėjau ir daugiau idėjų. Viena iš jų - steigti slaugos namus. Iš valdžios tereikėjo tik sutikimo, pinigų neprašėme. Visaip stengiuosi, kad Amerikos lietuviai čia atvykę ilsėtųsi, leistų laiką, paliktų čia pinigų. Bet ne, nereikia. Matyt, valdžia gauna tuos vadinamuosius „otkatus“. Galbūt tai mums trukdo, kad neduodame kyšių kurdami verslą“, - svarstė buvęs sąjūdietis.
Jis prisipažino ir dabar dažnai pasijunta nesuprastas aplinkinių.
"Romas apie tai, kas dabar dedasi Lietuvoje, pasakytų lygiai tą patį", - neabejojo A. Kalanta, jau palaidojęs ir abu tėvus. Gyvi likę tik juodu su broliu Arvydu, gyvenančiu pakaunėje, tačiau susikalbėti broliams sekasi sunkiai. "Aš tapau aktyvistu, jis priešingai - laikėsi atokiai ir tyliai, gal todėl mūsų santykiai atšalo", - svarstė A. Kalanta.